Kalis Bliumkvistas - pavojingas (turiu omenyje knygą, nors apie baltapūkį vaikėzą iš letargiško Švedijos provincijos miestelio laisvai galima pasakyti tą patį). Pavojingas tuo, kad paėmęs knygą perversti dėl apžvalgos tikslumo, eilinį n-tą kartą įlendi, įsitrauki, įsiknisi... ir kažkada pastebi, jog jau pirma valanda nakties, o rytoj sunki darbo diena, ir iš viso - tau jau seniai ne trylika metų.

Galėčiau pasakyti, kad "Kalis Bliumkvistas" yra skirta kiek vyrėlesnio amžiaus vaikams, bet turbūt sumeluočiau. Astrid Lindgren yra 'visokio amžiaus vaikams', tiesiog šita knyga - apie trylikamečius. Tokio amžiaus vaikai - sudėtinga liaudis, jie viską ir visada žino geriau už suaugusiuosius, į kuriuos žiūri su lengva panieka ir labiau už viską bijo tapti tokiais pat. Taipogi ir nuotykių troškimas sunkiausia forma pasireiškia kaip tik tada, kai tau 12-13 metų, sukeldamas kruvinus ir baisius Rožių karus, Didžiojo Mumriko karus ir kitus pasaulinės reikšmės įvykius. Maža to - pasirodo, ir taikiame miestelyje, kur be iššūkio dūsta didžiojo seklio Kalio Bliumkvisto talentas, gali įvykti kažkas iš tikrųjų siaubingai įdomaus.

Asmeniškai man 'Bliumkvistas' labiausiai patikusi iš visų Lindgren knygų. Ji turi viską, ko reikia, įskaitant teisingą dozę firminio Lindgren humoro. O perskaičius (n-tą kartą) paskutinį puslapį, apima geras baltas pavydas - iš kur Astrid taip gerai pažinojo vaikus ir tai, kas jiems artima?

...pacituosim čia dėl apimties:

"[...] Dėdulė Einaras žvilgtelėjo aukštyn, išvydo Siksteną ir krūptelėjo.

- Tu ieškai Evos-Lotos? - po sekundės jis paklausė.

- Aha, - patvirtino Sikstenas ir nučiuožė virve žemyn.

Dėdulė Einaras nušvito.

Sikstenas pradėjo rangytis aukštyn.

- Tu vėl į viršų? - paklausė dėdulė Einaras.

- Aha, - pasakė Sikstenas ir pradėjo kabarotis dar vikriau. Iškart buvo matyti, kad iš fizinio lavinimo pas jį penketas.

- O ką ten veiksi? - paklausė dėdulė Einaras.

- Lauksiu Evos-Lotos.

Dėdulė Einaras kiek pamarširavo pirmyn-atgal.

- Aš lyg prisimenu dabar: Eva-Lota su berniukais išsiruošė kažkur pasivaikščioti. Iki vakaro jie negrįš! - jis šūktelėjo Sikstenui.

- Gaila, - pasakė Sikstenas ir nusliuogė žemyn.

Dėdulė Einaras nušvito.

Sikstenas užsliuogė atgal.

- Ar tu negirdėjai, ką pasakiau? - dėdulė Einaras pradėjo nervintis. - Evos-Lotos nebus namie visą dieną.

-Gaila, - pasakė Sikstenas. - Labai gaila.

Ir lipo toliau.

- O tai ką ten veiksi? - paklausė dėdulė Einaras.

- Paveiksliukus žiūrinėsiu, - atsakė Sikstenas.

Dabar dėdulė Einaras nekantriai žingsniavo pirmyn atgal.

- Ei tu, viršuje! - šūktelėjo jis po minutės. - Ar nori uždirbti kroną?

Sikstenas žvilgtelėjo pro langą.

- Žinoma! O kaip?

- Nubėk iki parduotuvės aikštėje, nupirk man cigarečių

- Su malonumu, - pasakė Sikstenas ir nuvažiavo žemyn.

Dėdulė Einaras įteikė jam 5 kronas, Sikstenas pasileido bėgte ir dingo. Dėdulė Einaras nušvito labiau nei bet kada.

Tada pro langą iškišo galvą Benka.

Meilutis Benka baltais garbanotais plaukais ir riesta nosimi. Kas galėtų būti toks bjaurus ir keiktis, pamatęs tokį šaunų vaikiną?

O štai dėdulė Einaras nusikeikė, ir dar kaip!"

Ir visiems smagu!