Turbūt dauguma jau girdėjo, kad praėjusį pirmadienį mirė garsioji švedų rašytoja Astrida Lindgren. Jos plunksnai priklauso apie 80 knygų, ir išrinkti kurią nors iš jų - labai sunku: juk vis tiek atsiras tokių, kuriems atrodys, kad pati pati yra "Pepė Ilgakojinė", "Broliai Liūtaširdžiai", "Kalio Bliumkvisto nuotykiai", "Mijo, mano Mijo", "Rasmusas Klajūnas", "Emilis iš Lionebergės", "Ronja plėšiko duktė", galų gale tas pats "Karlsonas, kuris gyvena ant stogo" ir taip toliau, ir taip toliau… Man ir pačiai sunku išrinkti geriausiai A.Lindgren reprezentuojančią knygą, todėl ėmiau ją "akluoju metodu"; juk, tiesą sakant, jos visos puikios. Ir kalbėti, matyt, reiktų ne tiek apie vieną kurią knygą, bet apskritai apie rašytojos sukurtą fantazijos, humoro, išminties kupiną pasaulį.

Apysaka "Mes Varnų saloje" - iš realistinių knygų grupės. Tai yra, niekas čia stebuklų nekrečia ir burtais nesinaudoja. Nors… Jei pabučiuota varlė įšoka į jachtą, o iš jos išlipa vaikinas - nei pridėk, nei atimk - tikras princas - tai bene čia ne stebuklas vaiko akimis? Na ir kas, kad tasai neišsiduoda, o vėliau niekaip nenori vėl atgal į varlę atvirsti. Būna gi užsispyrusių varlėnų… Žodžiu, turint fantazijos, - o kam jos turėti, jei ne vaikams? - bet kuris dalykas gali stebuklingai atrodyti. O jei dar aplink tokia gamta: šcherai, fiordai ir amžinai besimainanti jūra.

Knygos siužetas pakankamai paprastas: tėvas rašytojas Melkeris Melkersonas su keturios atžalom (7-19 metų) iš Stokholmo atvyksta vasaroti į Varnų salą, kadangi jam tiesiog patiko jos pavadinimas. Ne viskas čia taip, kaip sakė įkalbėjęs išsinuomoti Dailidės sodybą agentas. Apie kiaurą stogą jis, aišku, nutylėjo. Bet ką ten tas stogas, - gyvenimiškos smulkmenos. Užtat gerų kaimynų už jokius pinigus nenusipirksi, o su jais iš tiesų pasisekė. Melkersonai ne šiaip pateko į salą it kokie svetimkūniai (kas nežino, kaip vietiniai žiūri į vasarotojus), o įsiliejo į bendruomenę, tapo savais, draugais, nors kai kas ir pripažino puse lūpų, kad mielajam Melkeriui vieno šulo galvoj trūksta - bet jis gi menininkas, galima suprasti. Draugų susirado ir vaikai, - ir ne tik tarp žmonių. Visuose A.Lindgren kūriniuose nuostabiai pavaizduota meilė gyvūnijai, tai labai ryšku ir čia. "[Pelia] mylėjo visokius gyvus daiktus, nesvarbu, ar jie vaikščiojo, ropojo, ar skraidė padangėje, paukščius, žuvis ir keturkojus padarus. "Mano mieli gyvuliukai" vadino visus vienu vardu, prie jų priklausė net varlės, širšės, žiogai, vabalai ir kitokia smulkmė" (p. 5). Varnų saloje jų pakanka, - nuo triušio iki ruonio, tik mokėk juo pasirūpinti, apsaugoti, o laikui atėjus - ir paleisti į laisvę.

Nuotykių knygoj gausybė, jie ir rimti, ir juokingi, ir liūdni, ypač pačiame gale, kai atrodo, kad Dailidės sodyba bus nupirkta, nugriauta, o vietoj jos atsiras naujamadiškas bungalo. Bet, žinoma, viskas baigsis gerai. Ir kodėl turėtų laimėti godūs blogiečiai vien dėl to, kad kritikai čiauposi, išgirdę žodį 'hepiendas'? Na, jei ne tikrovėje, tai bent vaikų literatūroje turi sektis geriems, naiviems ir draugiškiems. Ir to tiesa kažkaip visai nesunku patikėti.

Viskas baigsis gerai!