Audrius Valickas „PIRMASIS BLOGIS“

Prisipažinsiu, kad egzistuoja tokia "Fantastikos bibliotekos" serija, aš sužinojau tik pamačius šią knygą, o paskui atradau, jog buvo išleistas mažiausiai dar vienas šios serijos kūrinys, to paties rašytojo "Lygiadienis". Kadangi tai lietuviška fantastika, iškart kyla noras sužinoti ką nors apie autorių, bet tenka pripažint, kad nepavyko. Taigi, belieka papasakoti apie patį kūrinį.

Pirmasis viršelis savo apvarvėjusiomis raidėmis pažadėjo, kad kraujo bus, o ir ketvirtasis nuteikė žaismingai: "Penketas studentų atvyksta pailsėt į mišką. Tačiau jų sumanymus nutraukia keistų įvykių virtinė. <…> miškas ir kraupieji jo įnamiai nebenori jų paleisti…" O, pamaniau, tradicinis amerikoniškų siaubo filmų siužetas. Žiūrėk, ir numirėlių yra, pastebėjau pavarčius knygą. Turėtų būti linksma. Taip ir buvo.

Iš anksto atsiprašau, kad išduosiu, kodėl atsiranda gyvi numirėliai; tiesą sakant, tai paminima gana anksti, dar neparodžius nė vieno iš jų, ir, nors ir kaip tikiesi, kad pabaigoj bus kažkas paaiškinta kitaip ar bent plačiau, to sulaukti netenka. Taigi, vienoje valstybėje, pirštais nerodysim, bet tai buvo JAV, nuošaliai nuo miestų auga miškas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo visai normaliai, tik ilgiau jame pabuvus, ima vykti keisti dalykai. Dieną čia baisiai tvanku, pasiklysti itin lengva, o naktį žmones apima baimė - iš pradžių nepaaiškinama, o paskui, susipažinus su vietiniais "gyventojais", visai suprantama. Kas gi ramiai jausis, jei aplink klaidžioja apipuvę velioniai, tik ir taikantys nutraukti tau galvą ar iškrėsti panašų piktą pokštą. Tiesą sakant, tai tragedija - žmonės, mirę miško teritorijoje, neranda ramybės ir pirma proga prisikelia, kad žudytų ir taip gamintų panašius į save. Dabar priartėjome prie priežasties, kodėl šis gamtos kampelis virto zombių perykla. Pasirodo, kažkas ten ilgą laiką laidojo radioaktyvias atliekas. Pasinaudosiu vieno iš numirėlių gaudytojų prakalba: "Iš visokių branduolinio kuro gamyklų čionai atgabendavo pavojingą mėšlą ir užkasdavo. Ši žemė turbūt prisigėrusi cheminio blogio tiek, kad veikia visą, kas gyva. Nesuprantu, kodėl dar auga žolė arba žaliuoja medžiai. Mano nuomone, jau seniai čia viskas turėjo virsti dykuma. Klarensas teigė, kad valdžia pasistengė tą faktą užglostyti. Jie kažką padarė, kad gamta išliktų, bent jau simboliškai <…>. Ši nesveika vieta grąžina visus, kurie čia miršta" (37 p.). Nedrįstu spėti, kaip valdžia gali "kažką padaryti, kad gamta išliktų", kas yra simboliškai išlikusi gamta (augmenija miške, kaip vaizduoja autorius, ypač tanki), ir kaip atrodytų ji, išlikusi nesimboliškai. Užtat drįstu teigti, kad radiacija neturėtų visko paversti dykuma, jei ji nėra tokia, kad medžiai naktimis švytėtų (nešvyti), augalai jai kur kas mažiau jautrūs, nei, tarkim, cheminei taršai. Ir štai, nežinia kodėl, nežinia kaip, bet numirėliai nenori mirti ir ką tik jūs sužinojote to priežastį. Kitų nebus. Gal geriau jau viskas būtų likę mistiška paslaptimi ar prakeikimu, nes pusiau mokslinis paaiškinimas blogiau nei visai nemokslinis. Bet tai gėlytės. Palaukit, kol bus aprašyta numirėlių išvaizda.

"Ant jo kūno nesimatė jokių drabužių liekanų. Būtybės veido bruožų beveik neišliko - ant kaukolės priekinės pusės kabojo tik atskiri odos ir mėsos gabalai. <…> Rankos buvo pajuodusios nuo sukrešėjusios kraujo, likusio ant kaulų ir mėsos liekanų. Visos padaro ląstelės jau seniai atrodė pažeistos nekrozės (geras akis turi pasakotojas; čia ir kitur - M.A. past.), ir dabar pamažu iro. Nuo sutvėrimo sklido šlykštus pūvančio kūno tvaikas. Puvimas dar nespėjo smarkiai pažeisti tik dviejų organų (fantastiškas nekrozės išrankumas) - akių bei smegenų. Pabaisos akys, išvirtusios iš apipuvusių akiduobių, švytėjo keista melsva šviesa (ir nieko čia keisto, visuose filmuose irgi švyti, tai melsvai, tai raudonai). Tai, jog padaras, esantis tokioje irimo stadijoje, galėjo judėti, rodė jį turint dar galutinai nesunaikintą smegenų ir nervų sistemą (kur bazavosi nervai, kai mėsa nukrito - tik autorius ir žino)." (72 p.) Visi numirėliai panašūs, nors ir skiriasi rūbų liekanomis ar supuvimo lygiu. Visi persekioja vargšus studentus, neturi koordinacijos, tačiau yra labai stiprūs, moka kriokti, vaikščioti po vandeniu, dar bjauriai dvokia, nė velnio nesupranta (nors nieks su jais taip ir nebandė pasikalbėti) ir - sic! - turi savyje galybę kraujo. Krauju autorius laistosi taip, lyg tai būtų vanduo, o skaitytojai - ridikėliai perdžiūvusioj lysvėj. Nervingų prašom toliau neskaityti: "Sunkus negyvėlio kūnas susmuko ant žemės. Tirštas kraujas galingai pliūptelėjo iš kaklo, užliedamas kremzles bei kaukolės likučius. <…> Šlykščios pajuodusios padaro rankos dar tebetrūkčiojo konvulsijose, čia sugniauždamos, čia vėl ištiesdamos sulipusius nuo kraujo pirštus" (67 p.) "Akies vietoje atsirado didžiulė skylė, kuri pamažu ėmė pildytis kraujo. Padaras iškėlė dešinę ranką ir perbraukė per veidą. Pirštai nusidažė krauju. Visa dešinioji veido pusė pasidengė tiršta raudona mase" (95 p.) Kas gamino kraują, kai minkštieji audiniai beveik suirę, istorija nutyli; viena iš dviejų - arba smegenys, arba akys.

Keliose vietose autorius labai rūstauja ant holivudinių siaubo filmų ir jų štampų. Juk "kuris iš tų trilerius gaminančių kino meistrų yra pats išgyvenęs kraują stingdantį siaubą, a? Jie priverčia krūpčioti prieš ekranus žiūrovą, tačiau jiems tai tik biznio rūšis, pinigų sunkimo būdas." (41 p.). Tačiau, deja deja, bemaž viskas knygoje klostosi labai nuspėjamai, kaip tradiciniam siaubiake. Būtinai koks nors veikėjas nuklysta kažkur vienas ir negrįžta. Būtinai grupelė turi atlikti baisiai išmintingą "ieškokime išsiskirstydami" manevrą. Būtinai radę vienišo skeleto "gyvenamą" keistą trobelę, turi įeiti į vidų ir sumanyti ten pamiegoti. Tik filmuose lengva sukurti įtampą vaizdinėmis priemonėmis, o profaniškiems svarstymams apie gyvų numirėlių anatomiją, laimė, laiko nebūna. "Pirmajame blogyje" atmosfera ir nuotaika kuriama gausiais pasikartojimais. Pvz., kas keletą puslapių mums pranešama, kad labai karšta, ir veikėjus eilinį kartą permerkia prakaitas. Beje, prakaitą pasakotojas įžiūri net tamsią naktį; tiesą sakant, jis mato visas kautynių smulkmenas. Tiesa, įsibėgėjant knygai, aprašymai kiek gerėja; nors "perlų" pasitaiko visoje knygoje, tačiau tekstas nuo vieno iki kito tampa sklandesnis. 91 puslapyje netgi atsiranda ne šiaip "medžiai", o ąžuolas, eglės ir net keletas kedrų, nors jie Amerikos žemyne savaime ir neauga. Kad gerėja siužetas, pasakyti negalėčiau. O apie pačią atomazgą bijau ir užsiminti; jei atvirai, perskaičius iki galo, ištrūkusiame man sakinyje žodis "pabaiga" buvo įrėmintas dviem necenzūriniais...

Negaliu nepasidalinti sakiniais, kurie man paliko didelį įspūdį.

"Velniai žino, kaip čia atsibastė faraonai, tačiau palikti numirėlio ramybėje jie visai neketino". "Komisaras, aiškiai nepatenkintas, jog jį atitraukė nuo lavono…" (4 p.) "Lavonas pamiškėje sukėlė faraonų apetitą, ir dabar jie verčiasi iš kojų, lankstydami po visą mišką" (12 p. - matyt, lankstydami kojas, kitaip sunku suvokti sakinio prasmę)

"Kažkas nemalonaus slėgė mano nuotaiką. Lyg ir neturėjau priežasties pasiduoti niūrioms mintims, diena atrodė nebloga…" (11 p. - vaikinas niekaip nesupranta, kodėl blogai jaučiasi, ką tik pamatęs nušautą pamiškėj tipą ir radęs labai keistus pėdsakus miške)

"Liepsnų traškomos šakos slopino Megės ir Pet balsus" (17 p.)

"Visa tai atrodė kažkas nepaaiškinama, protu nesuvokiama, tačiau keliantis pagarbią baimę"; "…tamsos, kuri kuo labiau tolstant nuo laužo, tuo didesnę baimę ir nejaukumą kėlė galvoje" (25 p.)

"…atvykęs daktaras vaizdavo baisiai nuraukiantį ir priėjo išvadą, esą nelaimingas vaikis mirė sustojus širdžiai, girdi, kvailiau tai jau nebūtų nuvėmęs" (34 p.)

"Šiurpi istorija reiškėsi kiekviename medyje, kiekvienoje žolėje…" (44 p.)

"Vaizdas priekyje stovėjo man prieš akis" (66 p.)

"- Ar tau gerai? - paklausiau pribėgęs" (67 p. - klausia merginos, kuri nusirito nuo šlaito)

"Šlaitas viršuje gerokai pažemėjo" (78 p.)

"Saulė pamažu krypo žemyn. Apatinis kraštas dingo už horizonto" (88 p. - veiksmas vyksta tankiame miške)

Na, ir mano mėgstamiausias: "Gerokai apirusios jo smegenėlės neįstengė suvokti tokios padėties, todėl atkakliai puolė pirmyn" (78 p.)

Šia optimistine gaida ir baigčiau apžvalgą, tik dar prašosi paminimi keletas skaičių. Kūrinys parašytas 1995 01 13 - 03 28 Klaipėdoje. Knygos tiražas mistinis - 99 egzemplioriai. Jei kada rasiu antrą serijos knygą, pažadu ją įsigyti ir aprašyti. Reikia gi lietuvišką fantastiką propaguoti…

Neterškite gamtos, žmonės!