Apie knygą: Džekas Londonas – Smokas Belju
Leidykla: Vaga (2008)
ISBN: 9785415020348
Puslapių skaičius: 304

Seniai seniai (praėjusiame amžiuje) buvo laikai, kai nuotykines knygas ir detektyvus rydavau tomais: istorijos apie indėnus, špagas ir apsiaustus, mūšius ir didvyrius, dingusius lobius ir žmones, Šerloką Holmsą ir Arseną Lupeną, Erkiulį Puaro ir Mis Marpl... Tų istorijų buvo tiek daug, kad maišosi vardai (jeigu juos iš viso prisimenu), įvykiai (nekalbant apie detales), siužeto vingiai – šiandien daugumą iš jų lyg niekur nieko galėčiau skaityti iš naujo. Tačiau yra keletas šio žanro knygų, kurias pamenu gerai ir vis tiek mielai skaitau dar kartą: Džeko Londono „Smokas Belju“ – viena iš jų.

Iš visų paauglystėje knygose pergyventų nuotykių laikas, praleistas kartu su Smoku Belju, išsiskyrė jau vien tuo, kad tai vienas iš tų retų atvejų (o gal ir vienintelis), kai visas veiksmas vyko ten, kur labai šalta – 1898-99 m., Jukonas (Kanada), "Aukso karštinė": Kristoferis Belju, kurį visi vadino Smoku Belju, bėgdamas nuo miesto, nuo rutinos, ieškodamas nuotykių, meta darbą laikraštyje ir beveik taip, kaip stovi, iškeliauja į Šiaurę. O nuotykių per tą vieną „čečako“ žiemą užteks su kaupu: tikri draugai (visų pirma, nepamirštamas Mažylis), tikra meilė (netgi dvi!), aukso ir teisybės paieškos, šūviai pro šalį (istorija su kiaušiniais) ir į dešimtuką (lošimo stalo sistema).

Nors knyga „Smokas Belju“ laikoma romanu, tačiau ji labiau primena apsakymų rinkinį: pora pirmųjų skyrių dar susiję siužetu, o kiti tėra atskiri epizodai iš pagrindinio veikėjo gyvenimo tą žiemą. Netgi tikros pabaigos nėra: Mažylis sutinka iš nelaisvės pabėgusį leisgyvį Smoką, kurį į priekį veda vien mintys apie Džoją Gastel. Tai – Dž. Londono stilius: jis nepasižymi epiškumu, "dažnai atsisako ekspozicijos ir įveda skaitytoją į patį veiksmo įkarštį netikėtai, pateikdamas pokalbio nuotrupas, pradėdamas istoriją nuo vidurio arba nuo pabaigos" (Galina Baužytė-Čepinskienė). Energingas, dinamiškas, lakoniškas pasakojimas, humoras, šnekamoji kalba – šiuos autoriaus kūrybos bruožus taip pat rasite šiame romane.

Knygą sudaro 12 istorijų: puikus ekonomikos ir verslo pradžiamokslio („Sambrūzdis dėl kiaušinių“), klasikinis marketingo („Tralialia miestelis“), pastabumo („Mažylio sapnai“), pasiaukojimo („Mažasis Karsonas“ ir „Kaltuso Džordžo korimas“) pavyzdžiai ir t. t. Žiūrint objektyviai, šis romanas nėra idealus kūrinys (skurdoka kalba, nevienoda siužetinė įtampa), tačiau noras pabūti Smoku Belju neleidžia priekabiai žiūrėti į knygą:

"Tačiau labiausiai jis mėgo savo stovyklavietes dienos pabaigoje. Amžinai jų nepamirš. Jis svajojo apie paveikslą, kurį kada nors nupieš. Sumintas sniego plotelis, kuriame liepsnoja laužas, guolis iš poros patiesalų, susiūtų iš kiškenų ir užklotų ant ką tik nukirstų eglišakių; priedanga nuo vėjo – brezento gabalas, atmušantis laužo šilumą; aprūkęs kavinukas ir kibiras, pakabinti ant rąstigalio; mokasinai, užmauti ant lazdų džiūti; slidės, susmeigtos į sniegą. O kitoje laužo pusėje – šunys, susiglaudę prie laužo, protingi ir godūs, papurusiomis uodegomis rūpestingai prisidengę kojas. Ir aplink, už poros žingsnių – begalinė neįžvelgiamos tamsos siena.
Tokiomis valandėlėmis San Franciskas, „Vilnis“ ir O‘Hara atrodydavo jam vien tolimi praeities vaizdai: ne tikrovė, o tik šešėliai. Sunku buvo tikėti, jog jis kadaise gyveno kitaip: dar sunkiau buvo tikėti, kad jis kadaise beprasmiškai kapanojosi po miesto bohemos balą. Vienumoje, neturėdamas su kuo persimesti žodžiu, jis daug mąstė, ir jo mintys buvo paprastos ir gilios. Jis baisėdamasis galvojo, kaip tuščiai praėjo jo gyvenimo metai mieste, kokia pigi buvo visa mokyklinė ir knyginė filosofija. Jis galvojo apie redakcijų ir menininkų dirbtuvių gudrų cinizmą, apie klubuose besiilsinčių biznierių veidmainystę. Jie nežino, kas yra valgis, miegas, sveikata; nežino ir kas yra tikrasis apetitas, tikrasis nuovargis; niekada jie nėra jutę, kas yra apsvaigimas nuo darbo, kai visas kraujas gyslose sukunkuliuoja tarsi vynas." (97-98 p.)

Paauglystėje, skaitant šias eilutes norėjosi mesti visus darbus ir įsipareigojimus (na, gerai – mokyklą) ir sprukti į Šiaurės Ameriką. Tas pats noras kyla ir dabar: pabėgti ten, kur valgoma mėsa... Tačiau... Reikia gi apžvalgą parašyti...

P. S. Išvengti nusivylimo skaitant šią knygą (tai jau ketvirtasis leidimas; pirmą kartą lietuviškai „Smokas Belju“ pasirodė 1957 m.) vis dėlto nepavyko. Tačiau dėl to kaltas ne Dž. Londonas, o leidykla „Vaga“: seniai neteko matyti tiek korektūros klaidų. Pagrindinė problema – bene kas dešimtame puslapyje trūksta elementaraus brūkšnio, kuris skiria šnekamąją kalbą nuo pasakojimo. Nepamenu, kad 1985 m. ta pati leidykla būtų palikusi tiek klaidų, o ir konkurentai – „Pasviręs pasaulis“ (2004 m. leidimas) – šiuo atveju buvo skrupulingesni. Pagalvojus, kad ši knyga skirta paaugliams, net klaida žodyje „taisyklingai“ („Jis – zoologijos profesorius (Smokas pastebėjo, kad Snapas teisyklingai ištarė žodį „zoologija“)“, 267 p.) nebeatrodo juokinga.

Smokas ir Mažylis