Anksčiau man Romainas Gary buvo kaip Honoré de Balzacas. Ta prasme, žinojau, jog abu kažką rašė, kad Prancūzijoje bėgo diduma jųjų dienų, ir kad abu turi kažkokių sąsajų su Lietuva – vienam, Honoré, čia buvo ilgos kelionės tarpinė stotelė nakčiai, kitam – Wilno visad išliks kaip sovietinis Lenkijos miestas, katrame vaikystėje valgė kaliošą. Šitą pikantišką reikalą (apie kaliošą) užskaičiau prieš gerą dešimtmetį viename bobiškame žurnale. Tik tada pamintijau, kad žmogelis turėjo būt visai prispaustas bado, kad imtųsi tokios akcijos. Pasirodo, klydau. Gary kaliošą, ne vieną saują žemės kirminų, aibę drugelių, pelę ir dar krūvą panašių skanėstų suvalgė dėl Valentinos, iš meilės, pirmosios. Detalų situacijos aprašymą prašome skaityti autobiografinėje Gary knygoje „Aušros pažadas“, kurioje suguldyti daugiau nei du trečdaliai rašytojo gyvenimo, nuo pačių pirmųjų prisiminimų iki motinos mirties.

Susipažinimui su R.G. kūryba iš pradžių ketinau atsiversti kažką iš labiau grožinės jo kūrybos, bet vertėjos paporinimas, jog tiek ji versdama, tiek redaktorius redaguodamas „Aušros pažadą“ liejo ašaras, paskatino imtis šitos. Įprastai nelendu į menininkų biografijas nepačiupinėjęs jų kūrybos – koks skirtumas, kaip jie ten vešėjo, jei dar neaišku, ar man ką įdomaus išaugino. Tad keistas jausmas buvo lįsti į istoriją rašytojo, kurio nieko neskaitęs. Tik greit keistumas ištirpo. Liko tik talentingai sudėlioti R.G. gyvenimo štrichai ir džiaugsmas neradus nieko žurnalistinio, sauso, statistiško.

Romaino Gary pasakojimas apie Romainą Gary kupinas šviesos, nuogumo, jausmo ir gelmės. Koks gyvenimo momentas tai bebūtų, smagus ar niūrus – jis ryškus ir išraiškingas, visad atmieštas šypsniu, kartais linksmu, bet dažniau liūdnai ironišku, nors ne kandžiu, ne piktu.

„Instinktyviai, be kokios nors regimos literatūrinės įtakos, atradau humorą, išradingą ir visiškai patenkinamą būdą nukenksminti tikrovę, tą pačią akimirką, kai ji jau rengias jus užgriūti.“

Turinys sudėliotas nepriekaištingai, chronologiškai tvarkingai, tik retkarčiais perspektyvoje nuklystant nuo aprašomo laikmečio prie jau rašomojo meto autoriaus patirties. Bet tai nekliudo, tik leidžia dar geriau pažinti širdį liejantį žmogų: koks buvo, kokiu tapo.

Gary žodynas – laisvamaniškas, šiek tiek donžuaniškas, valiūkiškas, žaismingas, tikrai neskurdus, nors vietomis nereikalingai detalus, smulkmeniškas. Pagarba vertėjai, Violetai Tauragienei, sugebėjusiai perteikti lietuviškam tekstui ne tik tikslumą, bet ir tą autentišką, rusiškai prancūzišką rafinuotumą, kuriame net galima užuosti Gary motinos rūkytą „Gauloises“.

Ir čia, matyt, kaip normalesnėj apžvalgoj dar reiktų parašyti apie siužetą, kas reikštų rašyti apie patį Romainą Gary. Kad šitas R.G., gimęs kaip Romanas Kacewas, buvo ne tik rašytojas Romain Gary, laimėjęs Gonkūrų premiją, bet ir rašytojas Émile Ajar (Emilis Ažaras), laimėjęs Gonkūrų premiją, dar ordinuotas karo lakūnas bei prancūzų diplomatas, galite pasiskaityti eiliniame Gary gyvenimo apraše. O tas aprašas šiandien didžia dalimi vadovaujasi pačio rašytojo išdėstytais faktais, kurie iki 1960-ųjų, kada pasirodė „Aušros pažadas“, buvo mažai kam žinomi.

“Aušros pažadas” aprėpia įprastus rašytojo gyvenimo faktus, tačiau horizontai čia daug platesni – pagrindinį besiformuojančio savęs biografijos „guolį“ Romainas dalinasi su savo motina, kuri paskyrė savo gyvenimą ir beprotišką meilę sūnui. Kartu su beprotiška meile perteikė ir beprotybę bei depresiją, kuri padėjo rašyti, bet neleido ilgai gyventi. Tos beprotybės „Aušros pažade“ dar nedaug, bet ji jau tvirtai apčiuopiama, nors iki šūvio sau į galvą likę 20 metelių ir tada, dar ruseno manymas, jog jame yra „kažkas, kas nesiliauja šypsojęsis“.

Romainas turėjo ir paprasto vaiko gyvenimo, žaidė, valgė saldumynus, pabėgdavo nuo realybės slėptuvėje ar Karlo Majaus, Maino Rydo, Arseno Lupeno pasauliuose – visas „Aušros pažadas“ matomas vaiko, išlikusio suaugusiame žmoguje, akimis. Ne dažnas perkopus tris dešimtis taip begeba.

Sunkiausia skaityti buvo ne apie Wilno Lenkijoje, bet apie sūnų, katras dėl motinos pastangų suorganizavo asmeninį pasikėsinimą į Hitlerį, katras dėl motinos skiesdavo tai pačiai motiniai apie savo gyvenimo esminius įvykius, katras gyveno ne savo, o motinos lūkesčiais ir svajonėmis. Tik toks vyras galėjo atrasti tikrąją Fausto tragediją:

„Bet pagaliau – tikroji Fausto tragedija juk ne tai, kad jis pardavė sielą velniui. Tikroji tragedija – tai, kad nėra velnio, kuris galėtų jūsų sielą nupirkti.“

Tiek pat sunku, kaip ir smagu, buvo skaityti ir kitur neakcentuojamų R.G. patirčių:

Kaip Romaino mama vadovauja aukštosios prancūzų mados salonui Vilniuje – tokių „vykrutasų“ net Ostapas Benderis nesugalvotų (nors niekas nepaneigs, kad mūsuose “aukštąją madą” pardavinėjantys vikruoliai savo biznelio idėją  pasiskolino iš apsukriosios Ninos).

Kaip ta pati motina bandė atskleisti sūnaus ypatingą talentą ir paslėptus gabumus kojos kėlime ant skersinio – t.y. balete:

„- Nižinskis! Nižinskis! Tu būsi Nižinskis! Aš žinau, ką kalbu!“

Dainavime:

„Vienas iš mano mokytojų gana klastingai pavadino mane net „vunderkindu“: tvirtino per visą savo karjerą nesąs sutikęs tokio klausos ir talento neturinčio vaiko.“

Virtuoziškame smuikavime:

„Čia būta kažkokio nesusikalbėjimo su lemtimi, kurio motina visiškai nesuprato.“

Kaip buvo gaištamos vaikystės valandų valandos galvojant tinkamą slapyvardį:

„- Tau reikia sugalvoti slapyvardį,- tvirtai pareiškė ji.- Didis prancūzų rašytojas negali pasirašinėti rusiška pavarde. Jeigu būtum smuikininkas virtuozas, ji pritiktų, bet prancūzų literatūros titanui tai jau ne… „

Apie Gary pomėgį ryte ryti raugintus agurkus. Apie darbus, siekiant išgyventi be motinos pagalbos, iš kurių rečiausias, matyt, buvo žirafos dažymas. Apie Guinesso alaus dėžės laidotuves. Apie daug tokių, kažkam ryškių, dalykų dalykėlių, kurie jau tapę visuomeniniais, viešais, brangiais.

Tikrai nepaprasta knyga apie nepaprastos asmenybės nepaprastą kelią. Sakyčiau, paprastam skaitytojui.