Deja, amžius ir pasirinkimas, kurio tėvų karta nelabai turėjo, daro savo, ir po tiek laiko knygos magija pasirodė priblėsusi, o tiesos ginčytinos. Bet vis tiek - kažkas 'Mikelėje' yra tokio, kas priverčia pasižadėti, kad anksčiau ar vėliau, bet i Kaprį vis vien nuvyksiu.

Axel Munthe - pats tikriausias gydytojas, ir 'Mikelė' pirmiausia yra gydytojo užrašai. Paryžius, Roma, kiti miestai - viskas praleidžiama pirmiausia per medicininę prizmę, choleros epidemija Neapolyje, hipochondriškos Paryžiaus damos - tokios istorijos turėtų būti niūrios ir nuobodžios. Niūrios - taip, vietomis net labai. Tačiau visiškai nenuobodžios, nes Munthe kaip reta taikliai ir gyvai piešia žmonių paveikslus. Netgi kai jis samprotauja grynai medicininėmis temomis (kas yra savotiškai įdomu, nes XX a pradžios medicina iš dabarties varpinės atrodo tokia graudi ir bejėgė, darydama pirmuosius žingsnius), pasakojimo ašis visada yra individas, kurį detalės tik papildo, o ne užgožia.

Taigi, žmonės, pacientai, ligos - ir staiga pokalbis su gnomu, arba nemirtinga Kaprio dvasia. O po to vėl kaip niekur nieko istorijos iš pacientų gyvenimo.

Ir kaip bebūtų keista, ne fantastiniai intarpai sukuria ta 'magišką jausmą' knygoje, o būtent realybė. Panele Agata kur kas fantastiškesnis sutvėrimas nei Kaprio dvasia, kelionė per Vokietiją su dviem grabais ir taksu -- nepalyginamai įdomesnis nuotykis nei brazdinimasis į dangaus vartus, o pats magiškiausias žodis, be jokios abejonės, verboten .

Klasika