Balčytis Vytautas „FOTOGRAFIJOS“

58 nuotraukos. Pirmoji jų daryta 1965-aisiais, kai autoriui tebuvo dešimt metų. Paskutinioji albumo nuotrauka – 2003-ieji, Marcinkonys. Kas tarp jų? Daugiau kaip pusšimtis į nedidelį formatą suspaustų akimirkų, įkvėpimų, žvilgsnių. Sunkiai apibūdinama spalva – lyg nuo laiko pageltęs audinys ar senelių albumo nuotraukos. Lyg aprūdijusio metalo žaismas. Chronologine tvarka sudėliotos nuotraukos – lyg savotiška atsvara nechronologiniam, tvarkai nepaklūstančiam menininko žvilgsniui.

Praverčiu neabejotinai svarius ir reikšmingus Alfonso Andriuškevičiaus ir Agnės Narušytės samprotavimus. Prie jų dar būtinai sugrįšiu. O kol kas prieš akis - Lietuva. Nuo Vilniaus iki Sitkūnų, Salantų, Murališkių ir kitų net negirdėtų vietovių. Tik jos - ne ežerai, ne raukšlėtuose veiduose žibančios akys, ne žydintys kaštonai. Iš pradžių dar užsiliūliuoji: norėtųsi jam paskambinti iš sovietinio modelio telefono aparato, įsijungti lempinį televizorių ar pakviesti į pasimatymą absoliučiai teisingoje čeburekinėje. Bet ne romantikos, ne nostalgijos, ne varvančių vaikystės ledų čia reikia ieškoti. Socialinis peizažas – be šio pasiskolinto iš menotyrininkės Agnės Narušytės apibrėžimo neišsiversi. Miestas be įamžintų žmonių – o vis dėlto su ryškiais jų rankų pėdsakais. Ženklinti savo būtį – visų fotografijų leitmotyvas. Garbės žodis, sumaišius nuotraukas sunku būtų atskirti, kada įamžinta daug mačiusi Užupio namo siena – prieš dešimt ar trisdešimt metų. Kas keičiasi mieste? Kas keičiasi mūsų nusėstoje ir buities dulkėmis apkrėstoje žemėje? Daugiau troleibusų laidų labirintų, aukštesnės tvoros, senus plakatus pakeičiantys nauji – taip. Bet ir į didžiausius akibrokštus romiai žiūri kokia senutė palangė, iš lentgalių sudurstyta siena ar koks visai savarankiškas ir nepriklausomas vijoklis. Taip buvo, yra. Ar bus?

Vertikalė. Sugretinus kai kurias fotografijas blyksteli subtili autoriaus ironija. Gatvių stulpai kreivi lyg senučio skėčio metamas šešėlis. Saulės blyksnis į paminklą Lukiškės aikštėje bloškia taip pat smagiai, kaip kad tvojosi į sieną virš sovietinių svarstyklių prieš dvidešimt metų. Toje pačioje aikštėje suolai karstą rūstumu primenančiomis linijomis tebelieka pagrindinis erdvės veikėjas tada ir dabar. Vidutinio kiosko dydžio parduotuvikė su grotuotais langais, paskendusi tarp vasaros svaigulio, rodos, užvėrė duris prieš šimtą metų. Bet gi štai – Alešiškės,2003-ieji. Ir mintis, kad laikas –ne horizontali, bet vertikali plotmė, neatrodo absurdiška.

Vienatvė. Šis albumo bruožas apčiuopiamas nuo pirmųjų kadrų, bet pasiduoda įvardijamas tik kelintą kartą verčiant puslapius. Miestas ar nedidelis kaimelis jo pašonėje vis pildosi naujais žmogaus veiklos išraiškos būdais. Bet jo vienatvė nemąžta. Atrodo, kad žmonės prisitempė į smėlio dėžę žaislų, o patys išėjo namo. Palikę visus traktorius, namus, geležinkelio bėgius ir į Kažką nutiestus laiptus.

Retai kurios nuotaikos kvepia – bent jau man. Šitos – taip. Kvepia ne kaip reklaminiai plakatai šalia šviesoforo, viliojantys karštos kavos ar trapių bandelių aromatais. Vos vos jauti kylantį rūką, tvyrančią miglą, besismelkiančią drėgmę, salsvą saulės žybsnį, nuo parko suolo nubraukto vandens lašo kvapą. Kyla asociacijos. Lyg skrydis. Ne į Kanarų salas. Į pilkumą, kurioje tiek atspalvių. Į betoninį miesto gaudesį. Į šešėlių trypiamą žolę ir nejudinamas grindinio dulkes. Į namus, kuriuose nei smagu, nei negera.

Pristatyta tiek formų, prikurta tiek briaunų, linijų – o miesteliuose tebekursuoja beveik tokie pat autobusai, kaip nuotraukoje 1965-aisiais. Štai ir mąstyk žmogus, kas keičia, kas – tik keičiasi. O kas pasilieka.

Ne reklaminiu rakursu