XIX a. prancūzų literatūros klasikas Barbey d'Aurevilly (Barbė Dorevilji; 1808-1889) apsakymų rinkinyje "Šėtoniškosios" (1874) aprašo visai kitokias merginas ir moteris: aistringas, stiprias, kerštingas ir, be abejo, fatališkas. "Femina fatale" - toks apibūdinimas tinka visoms šešioms apysakų veikėjoms, nes visos jos paliko neišdildomą antspaudą jas pažinojusių vyrų gyvenime: pirmoji vikonto moteris, gražiausia Don Žuano meilė, panteriškoji grafienė de Savinji, tylioji visto lošėja grafienė diu Tramblė de Stasvil, pulko kekšė ir šventoji Rozalba, vadinta "La Pudika" (it . "drovioji, skaisčioji") bei kunigaikštienė, kurios pavardė jungė dviejų garsiausių ir seniausių Ispanijos didikų šeimų pavardes: Ture Kremata ir de Siera Leonė.

Knyga pradedama autoriaus įžanga - lengva, elegantiška, nors ir netrumpa (šiaip ar taip XIX a.) - kuri iš karto sudomina ir įtraukia. Tačiau daugelis gan greitai nusivils: nors B. d'Aurevilly stilius aiškus (čia nerasite sudėtingų filosofijų), žodžiai paprasti (sąvokos "pseudokvantinis artrofikatorius" nerasite), siužetas dažniausiai nenuspėjamas, tačiau praryti knygą vienu kąsniu nėra jokių galimybių, o ir reikalo. Nors pagrindinis veiksmas ir atomazga aprašoma greitai, tačiau iki tos atomazgos einama laaaaaaaaaabai lėtai: ilgi, išsamūs, laiko, vietos, pagrindinių veikėjų aprašymai tikras smūgis į paširdžius, ieškantiems greičio: greito gyvenimo, greito maisto, greitos kelionės. Visose apysakose daug dėmesio skiriama detalėms - veikėjo portretas tapomas, išryškinant pagrindinius bruožus, tačiau nepamirštant ir detalių.

Visose apysakose be aristokratų dalyvauja ir kariūnai. Dauguma jų - buvusių kilmingų giminių atstovai, po Prancūzijos revoliucijos netekusių privilegijų ir suluošintų tiek tarpusavio kovų, tiek kovų su užsieniu ("prarastoji karta"?). B. d'Aurevilly atvirai simpatizuoja šiai visuomenės daliai, niekindamas miestiečius. Tiesa, ir dabartinė karininkija ne pati geriausia: va, seniau tai būdavo...

Pasirodė keistoka, kad, jeigu spręstume iš įžangos ("Nėra nė vienos, kuri būtų tyra, dorybinga, nekalta. Net palikus nuošaly tai, kas pabaisiška, prieš akis mums atsiskleidžia ne itin didelis rinkinys gerų jausmų ir dorovingų savybių, tad jos galėtų taip pat pelnytai vadintis "Šėtoniškomis" 8 p.), B. d'Aurevilly šėtoniškąjį pradą priskiria tik moterims, nes kai kuriose apysakose nemaža dalis nuodėmės tenka ir vyriškosios giminės atstovams: kunigaikštienė d'Arkos de Siera Leonė ("Moters kerštas") elgėsi garbingai, kol žiaurus vyro elgesys neišprovokavo tokio pat atsakymo. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie apysaką "Laimingi nusikaltime": dar neaišku, kas didesnis nusidėjėlis - grafas de Savinji ar antroji grafienė de Savinji.

Apie tokias knygas kaip "Šėtoniškosios" sunku kažką pasakoti, nes jos skirtos pajusti skaitymo malonumą ir siužetas tokiu atveju nelabai svarbus, nes tekstas gali būti ir ruletės aprašymas (beje, viena B. d'Aurevilly apysaka ir yra apie visto lošėjus). Jausmas panašus kaip žiūrint į laužą: naudos jokios, o akių atitraukti negali. Kaip negali atitraukti akių ir nuo fatališkų moterų. Ir nuo "Šėtoniškųjų" teksto.

Knygą siūlyčiau skaityti ilgais ir gūdžiais žiemos arba lietingais rudens vakarais, kada laikas slenka lėtai. Šiek tiek sunkiau susikaupti vasarą, kai gyvenimas saulėtas ir greitas. Nors žinant lietuviškas vasaras, šią knygą visada verta turėti po ranka ir paskaityti apie sukrečiančias, žiaurias, negailestingas XIX a. moteris ir jų meiles.

P.S. "Šėtoniškosios" laikomos chrestomatiniu dekadanso literatūros pavyzdžiu. Vien dėl to jas verta perskaityti.

O, dekadans, sluchiainyje vstrechi,

Stol, preferans, goriashchyje svechi.

Na patefone igrajet plastinka,

Goi sidiat i slushajet Stinga.

(Agata Kristi "Dekadans")