Be komentarų

Apie knygą: Janina Survilaitė – VILA „EDELVEISAS“
Leidykla: Tyto alba (2007)
ISBN: 9789986165729
Puslapių skaičius: 238

Labai ilgai tempiau laiką, kol ryžausi aprašyti šią knygą. Gal net per ilgai. Pyktis, nusivylimas ir įniršis visa tai išreikšti priblėso. Gal ir gerai. Gal pavyks įžvelgti čia ką nors gero. Tas „gal“ įžangoje toks dažnas dėl pastangų išlikti tolerantiška, bandyti pateisinti net ir tokią literatūrą. Tik vis tiek išlenda abejonės geluonis – gal čia tos pastangos visai ne vietoje. Bet apie viską iš eilės.

Jei dar negirdėjote, trumpai pristatau: knygos autorė J.Survilaitė keliolika metų gyvena Šveicarijoje, Ciuriche, kur dirba senelių namuose profesionalia slaugytoja. Taip pat yra Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė. Kaip teigiama knygos viršelyje, autorė savo romaną iš dalies grindė asmenine profesionalios slaugytojos patirtimi. Romano epicentras – ironiška, graudi, kartais juokinga kasdienybė pasiturinčių senukų slaugos namuose, į kuriuos, pasirodo, žmonės eina dirbti ar  lankyti savo artimųjų vedini ne vien gerų ketinimų.   

Gerbiu filologinį knygos autorės išsilavinimą, pastangas būti šmaikščia, originalaus ir intriguojančio romano autore; gerbiu už nepamirštą gimtąją kalbą svetimoje šalyje; ir dar daug dalykų gerbiu. Bet, gerbiamieji knygos autoriai/leidėjai/redaktoriai/gimdytojai etc. – prašau ir jus gerbti kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, lietuvių literatūros istoriją.  Kalbu apie drąsų palyginimą knygos viršelyje: esą slaugos namų „kasdienybė kartais mažai skiriasi nuo groteskiškųjų Balio Sruogos „klipatų komandos“ nutikimų“. Kuo labiau klimsti į „Vilą „Edelveisas“, tuo labiau žmogus dėl tokio palyginimo niršti. Todėl nebesinori šios knygos vertinti atlaidžiai. Pavyzdžiui, kaip emigrantės ilgesio išraišką ar panašiai.  Norisi pasakyti aiškiai, tiesiai, galbūt visiškai subjektyviai, tačiau: ši knyga apskritai vargu ar gali būti vadinama literatūra. Vargu ar gali būti laikoma net literatūriniu bandymu. Ir jau tikrai negali ničnieko būti prilyginama „Dievų miškui“.

Autorė siužetą konstruoja lyg iš dviejų dalių, laviruodama tarp slaugos namų kasdienybės ir savo asmeninio gyvenimo. Ir jei pirmuoju atveju dar bent žiovaudamas gali sekti, kas padėdavo seneliukams kiek anksčiau nukeliauti į Anapus, tai asmeninio gyvenimo peripetijos sukelia visišką neviltį. Paradoksas, bet pastangos analizuoti savo, emigrantės ir svetimšalio pamiltos moters, dalią atsiremia į visišką plokštumą, visišką psichologinių niuansų nepaisymą, elementarių logikos klaidų neišvengiamybę. Galbūt iš šios knygos norėta išvirti sriubą visiems skoniams. Bet sudėta tiek daržovių  ir prieskonių, kad vandens tiesiog neliko. Tiek stilistinis, tiek ir siužetinis perkrovimas, įvykių ir apmastymų perdozavimas – didžiausios šios knygos ydos. Na kam reikėjo to netikusio siužeto vingio apie į prostitucijos pinkles patekusią ir iš jų išvaduotą giminaitę? “Pavojai namie” – taip skyrių apie gražią merginą savo namuose pavadina knygos autorė. Ir čia pat rašo: “..atrodė, kad ji, kaip toji pasakos Raudonkepuraitė, paklausta, ar nebijo eiti per mišką, galėtų drąsiai atsakyti:

- O ko man bijoti? Savo kelią žinau. Seksą mėgstu…”.( p.270). Knygos heroję Agnę užvaldo mintis apie galimą jos ir mylimojo santykių baigtį, nes šalia – gražus ir gundantis „pavojus“. Taigi Agnė jausmingai atsidūsta: „turėjau ką nors daryti, nes jaučiau artėjant pirmosios šalnos žvarbą, kuri per vieną naktį galėjo sunaikinti vasaros likučius“ (p.271). Ir tie jausmingi atodūsiai kuo toliau, tuo labiau varo iš proto. Perdedu? Štai keli knygos skyrių pavadinimai: „Alyvų žydėjimas ir vagiama meilė“, „Laiko blaškomos bangos“, „Nuskriaustasis žentas“...  

Manau, kad ši knyga taps visai populiari (o gal jau ir tapo) tarp garbaus amžiaus šalies skaitytojų. Čia ir romantikos daug, ir detektyvinių intrigų, ir siužetas neįmantrus – galima skaitant bandyti megzti ar žiūrėti televizorių. Bet man vis įkyriai atmintyje kirba vienas leidyklos redaktorės interviu viename žurnale. Kur, paklausta apie vis dar pasitaikančius atradimus literatūroje, leidėja paminėjo būtent šią knygą. Kaip netikėtumą, literatūros naujovę, kaip staigmeną. Ir aš niekaip nesuprantu – ar tai jau buvo apdairiai suplanuota PR kampanija? O gal leidėja buvo nuoširdi? Nes jeigu apie šią knygą skaitantis žmogus iš tiesų gali atsiliepti palankiai…. Aš dedu daugtaškį…