Beatos virtuvė

Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta skaityti knygas apie maisto gaminimą. Ir visai nesvarbu – gaminu vėliau ar ne. „Kulinarines knygas aš skaitau kaip romanus.“ – atskleidžia Beata Nicholson. Aš irgi. Galėčiau nesunkiai dviem teiginiais apibūdinti „Beatos virtuvę“ – argi ne keista, kad tie sakiniai tiesiogiai nesusiję su maisto gaminimu? – tai gyvenimo būdo knyga, ir tai knyga, turinti geros nuotaikos aurą.

Beatos Nicholson knygos gimimo pradžia – jos tinklaraštyje, kur ir dabar yra nuolat rašoma kulinarinėmis ir kitomis temomis. Nesu aktyvi Beatos tinklaraščio skaitytoja ir gerbėja ir net galiu pasakyti, kodėl – o gi dėl specifinio rašymo stiliaus (kitiems gi ji būtent dėl to stiliaus ir patinka). Nežinau kaip jūs, bet aš jos tinklaraštyje turbūt dar neskaičiau nė vieno įrašo, kurį beskaitant nebūtų šmėstelėjusi mintis „kiek gi čia bus to vandens pilstymo iš tuščio į kiaurą, kur ta įrašo esmė“ – ir net jei paprastai tekstuose tą „esmę“ galima nesunkiai atrasti greituoju skaitymu peržvelgiant pastraipą po pastraipos, tai Beatos tinklaraščio įrašuose pastraipų neretai net nebūna – tekstas liejasi laisvai, tad tenka skaityti nuo- iki. Kad tik ta esmė pro akis neprasprūstų. Grįžtant prie knygos, mane labai nudžiugino aiškus teksto išskaidymas į „vandenį“ ir „esmę“, o ir tas „vanduo“ buvo trumpas, konkretus, žavus ir ... na... beveik tiek pat svarbus, kaip ir „esmė“ :) Ir nuotraukos labai labai geros, jaukios ir tikros – vienas malonumas knygą vien žiūrėti, neskaitant. Ir knygos turinys konkretus ir įkvepiantis: „Savaitgalio pusryčiai“, „Vaikų darželis“, „Pamaitinti minią“, „Eime į lauką“, „Pakramsnokim“ ir kt.

Skaitant „Beatos virtuvę“ jautiesi tarsi būtum Beatos šeimos narys ar artimas draugas, kuris įsileidžiamas į virtuvę, su kuriuo dalinamasi kasdieniniais rūpesčiais, kuriam nebaisu pasirodyti pavargusiai ir prisipažinti, kad šiandien visai neturi ūpo gaminti. Ir priešingai – kuriam atskleidi saldžias artimųjų silpnybes, mažas paslaptis, parodai džiugiausias savo gyvenimo akimirkas ir jomis mielai daliniesi. Skamba šiek tiek patetiškai, bet knyga būtent tokia ir yra – jauki ir „naminė“. Tai šiek tiek (iš tiesų tai daug, labai daug) Beatos Nicholson gyvenimo būdo knyga. Ir nors nemanau, kad rašydama Beata sąmoningai taikėsi į jaunų mamų auditoriją, tačiau drįsčiau spėti, kad būtent tokiai auditorijai ši knyga turėtų labiausiai patikti – mes juk mėgstame knygose atrasti paraleles su savo gyvenimu, o šiai auditorijai to net ieškoti nereikia – akivaizdu (kas neseka Beatos Nicholson gyvenimo peripetijų – ji yra lietuvė žurnalistė, kadaise dažnai šmėžavusi lietuviškoje TV, ištekėjo už brito, augina du mažamečius vaikus, gyvena Londone). Telieka tik pasisemti entuziazmo ir geros nuotaikos, kuria trykšta autorė.

Negaliu Beatos knygos stiliaus nepalyginti su britiškuoju Oliveriu – panašu, labai panašu, ypač laimingos šeimos nuotraukos (turbūt tik biudžetai ir užkulisiuose dirbusios profesionalios viešųjų ryšių komandos kiekis skiriasi n-iolika kartų). Bet žinote ką? Oliverio knygą (kurią? O ar yra skirtumas?) perskaičiau – ir padėjau. O „Beatos virtuvę“ skaitinėju vėl ir vėl – ir vis kažką randu. Tiesiog norisi ir malonu knygą paimti ir vartyti. Tai ir vadinu gera knygos aura.

O, berods dar nieko neparašiau apie maisto gaminimą pagal Beatą. Taigi, receptai nesudėtingi, paprasti, įgudusios šeimininkės niekuo nenustebins, bet keletą idėjų pasiūlys. Neįgudusiai šeimininkei, kuriai keletą kartų per dieną reikia greitai ir neįmantriai pamaitinti visą šeimyną, o fantazijos virtuvėje trūksta – knyga tikras idėjų lobynas. Net jei nieko negaminsite „iš knygos“, o patieksite tradicinius savo šeimos patiekalus – nuotraukos ir aprašymai patys savaime įkvepia eiliniam žygiui į virtuvę. „Beatos virtuvė“ labai patinka ir mano dukrytei – skaitome knygą kartu, ir ji man vis išrenka, ką gaminsime. Visada tą patį. Plastiliną. Puslapis 175. Skanaus!