Benjamin Lebert „ŠIS PAUKŠTIS YRA VARNAS“

Dviejų vaikinų pažintis užsimezga traukinyje (kaip patosiška, ar ne?) Tik ji trunka tol, kol traukinys pasiekia galutinį tašką. Taip ir norisi šį traukinį prilyginti su tuo vadinamuoju mirties (ar haliucinacijų) traukiniu, kurio paskutinėje stotelėje (ar, kaip madinga sakyti, paskutiniojoje) žybsi balta šviesa. Arba jos visai nėra. Šį kartą B. Lebertas pamiršo įsukti lemputę (patroną?) "Iš tiesų galima daug ką įsikalbėti, kad būtų geriau. Be to: ar žemė iš tikrųjų yra tikslas?" (45 p.) Aprašoma jaunystė, kelio ieškojimai, jo prasmė galbūt kiek labiau tinka jaunam skaitytojui. Bet juk ir pats rašytojas nėra brandaus amžiaus.

Dialogas, trunkantis traukinio kelionę, ypatingai traukia dėmesį. Pripažinkime, kad kiekvienas iš mūsų esame galvoję apie tokius dalykus, intencijas, kuriuos išgirstame iš jaunojo Henrio lūpų (atkreipkite dėmesį, jog Paulius visiškai neatveria savo širdies draugui, kaip tai daro Henris. Jis kažką slepia, ar tiesiog yra žmogus, "uždaręs savo sielą geležinėje dėžutėje pilve"?.. ) "argi vien buvimo faktas nereiškia, jog esi nusipelnęs gyvenimo? Ir beveik niekas iš visų žmonių nemano apie kitą, kad jis vertas". Paskutinysis (antrasis) sakinys tinkamiausias Pauliaus apibūdinimui - ar jis vertas čia gyventi, kad ir padaręs tokią kvailystę (taip, kvailystę), nors ir yra čia.

Nors Paulius atvirauja mums, skaitytojams, jo būdas, bent jau man, atrodo priimtinesnis. Sklindantis paslapties, ramybės jausmas. Iš tiesų, tas Henrio pokalbis su Pauliumi (konkrečiai nuo 72 iki 74 p.) suteikia formą Pauliaus savijautai. Henrio filosofija (na, ir kas, kad kiek lengvabūdiška) skelbia, jog žmonės kartais patys susigalvoja savo gyvenimo prasmę: "jie tiesiog negali priimti paprasčiausiai duoto gyvenimo. Jie mano, kad nėra verti jo. Kai kurie nusižudo". Tuomet esu priversta galvoti "pauliška" mąstysena - o ką daryti tiems, kurie iš tiesų nėra verti gyventi, kurie atėmė kito žmogaus gyvybę?.. Kokie juokingi tuomet turėtų atrodyti tie nekaltieji sunkūs žmonės (būtent sunkūs, nes neatsipalaiduoja ieškodami preteksto negerbti savo paties gyvybės) kaltųjų akivaizdoje. Argi ne taip, Pauliau?..

Knyga baigiama vienu vieninteliu sakiniu, kuris leidžia skaitytojui pačiam suprasti, autorius čia nesikiša; sakinys apverčia aukštyn kojom susidarytą nuomonę. Kažkuom primena Kastnerio "Fabianą". Gerai, kad tuo metu neturėjau įpročio pradėti skaityti knygą tik perskaičius paskutinį sakinį.

P.S. Žmones, kurie renkasi knygas tik pagal autoriaus pavardę ar jo ankstesnius kūrinius, ši knyga nustebins.

P.P.S. Kažkodėl keista, kad toks jaunas rašytojas sugebėjo sukurpti tokią išmoningą, paslaptingą (o paslaptingumas ateina kartu su branda, ar ne?) knygą. Belieka paspausti dešinę.

P.P.P.S. Jeigu baigę knygą metate ją šalin ir tiesiog pamirštate ją - ši knyga ne Jums.

Ne nuo paskutinio sakinio