Apie knygą: Bernardas Gailius – NUSIKALTIMAI "PRIE SMETONOS"
Leidykla: Aidai (2008)
ISBN: 9789955656548
Puslapių skaičius: 191

Antroji Bernardo Gailiaus knyga (pirmoji – plačiai nuskambėjęs lietuvių pokario ginkluoto pasipriešinimo apmąstymas „Partizanai tada ir šiandien“) įrodo naują tendenciją: net ir žmonės „prie mokslo“ nori būti išgirsti plačiau, todėl ir į Lietuvą vėl ateina populiariojo mokslo banga.

Tačiau ne kiekvienas mokslininkas sugeba savo mokslo vaisius pristatyti publicistiniu stiliumi. Iš karto pasakysiu, jog B. Gailius – sugeba. Ir daro tai sklandžiai, vaizdingai, įtikinamai ir įdomiai. Ir vis dėlto, antrasis knygos pavadinimas - „Rezonansinių tarpukario Leituvos baudžiamųjų bylų studija“. Būtent – studija, ji netgi patvirtinta Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto, recenzuota istorikų su moksliniais titulais. Tad tam tikras „studijinis“ sunkumas išlieka – manau, kad ne kiekvienas skaitytojas ją sugebės perskaityti nuo pradžios iki galo. Na, bet prie knygos privalumų ir populiariojo stiliaus „trūkumų“ dar sugrįšime.

Knygoja išdėstyta šešių plačiai nuskambėjusių tarpkukario Lietuvos bylų faktologija, jų tyrimo istorija ir netgi autoriaus mintys, ieškant nuslėptų ar nutylėtų momentų. Medžiaga nepaprastai įdomi – čia ir aukščiausio lygio korupcija („Sacharino byla“ – kaip tik ką susikūrusios Lietuvos diplomatai kontrabanda vežėį į Sovietų Rusiją sachariną ir net... kokainą, kad apsirūpintų maistu ir papildomu pinigu (!); „Pasų aferos byla“ – anot autoriaus, viena iš pačių komplikuočiausių – nelegalių dokumentų gamyba, pirmoji „mafija“ ir pan.); politinės kovos, nevengiant ir apsiausto bei špagos -  „Prano Šileikos byla“ – perbėganti per eilę įvykusių ir neįvykusių atentatų per trumpą tarpukario laikotarpį, atskleidžianti, kas tokie buvo „voldemarininkai“. „Paprasti“ kriminaliniai įvykiai -  „Tipiškas banko apiplėšimas“ – nevykusio apiplėšimo istorija, žiniasklaidos išpūsta iki Holivudo filmo verto epizodo ir garsiojo plėšiko Stepo Rickaus istorija). Šalia jau pačios medžiagos įdomumo, pagarbą kelia ir autoriaus pastangos besikapstant šaltiniuose, regzti atskirą detektyvinę mintį, iš serijos „Vyriausybė nuo mūsų kažką slepia“, ieškant kitokių nusikaltimų priežasčių, nutylėtų faktų, skirtingų nuomonių ir neatitikimų oficialiuose dokumentuose bei ataskaitose. Kaip prisipažįsta ir pats B. Gailius – čia dėl to, kad jis yra didžiulis detektyvo mėgėjas.

Ir štai čia tenka prabilti apie vieną knygos bruožą, kuris man ją trukdė skaityti. Kadangi šaltinių pateikimas ir analizė prilygsta istorinei studijai, skaitytoją užgriūva aibė faktų, pavardžių, liudijimų ir kt. Akivaizdu, kad autorius medžiagą moka mintinai, yra išsianalizavęs visus ryšius ir smulkmenas. Gi skaitytojas tokio privalumo neturi, ir kai autorius imasi nuosavų detektyvinių tyrimų bei apmąstymų, skaitytojas atsiduria nukentėjusiojo pozicijoje: sekti naują, „detektyvinę“ ar „sąmokslinę“ autoriaus mintį tampa sunku, privalu grįžti mažiausiai keliais puslapiais atgal, vėl tikrintis žinias, gilintis, aiškintis, net užsirašinėti. Taigi, prireikia kantrybės, atkaklumo, nes įžangoje žadėta svaigi kelionė po tarpukario nusikaltimų užkulisius staiga pavirsta sunkiu darbu, o skaitytojui ne visada norisi jį dirbti.

Na, bet jeigu perskaitysite knygą iki galo, tikrai nesigailėsite. Pagaliau, ją galima skaityti ir epizodais, nebūtina iš karto viską. Nes vis dėlto tai tikrai įdomus ir vertingas darbas. Pagaliau, tai - mūsų istorija. Nors ir ne ta, kuria vertėtų didžiuotis.