B. Bryson'as savo knygos "Trumpa istorija beveik apie viską" epigrafui pasirinko H. C. von Baeyer'o žodžius ("Atomo sutramdymas"): "Fizikas Leo Szilardas kartą pranešė savo draugui Hansui Bethe'ui, kad ketina pradėti rašyti dienoraštį: "Aš neketinu jo skelbti. Aš tik ruošiuosi užrašyti faktus, kad juos žinotų Dievas." - "Ar manai, kad Dievas tų faktų nežino?" - paklausė Beth'as. "Taip, - atsakė Szilardas. - Tuos faktus Jis žino, bet nežino šitokios tų faktų versijos."

Mano nuomone, tai labai tinkamas motto šiai knygai, nes mokykloje bent viena ausimi turėjote girdėti apie joje rašomus dalykus: Saulės sistemą ir Žemę, atomą ir Einšteino teoriją, gyvybės evoliuciją ir Ch. Darwin'ą, ledynmečius ir žmogbeždžiones - tam buvo skirtos astronomijos, geografijos, fizikos, biologijos, anatomijos ir istorijos pamokos. Visas šias žinias B. Bryson'as siūlo nagrinėti ne kaip atskirus medžius, o kaip visumą - mišką*, todėl nors knyga didelio formato bei stora (apie 550 p., iš kurių vien pastabos užima 50 p., o bibliografija - dar 10 p.), tačiau istorija iš tiesų "trumpa", nes "beveik apie viską": čia glaustai apžvelgiama, kas mums žinoma, pradedant Visatos susikūrimu (didžiausią dėmesį skiriant "trečiajam luitui už Saulės") ir baigiant gyvybės raida mūsų planetoje, raida, kurios pabaigoje - Homo sapiens (šiuo atveju toks arogantiškas žmogaus požiūris į save sutampa su pesimistine futurologų prognoze). Pagrindinė nagrinėjimo prizmė - žmogaus pažinimo vienu ar kitu klausimu istorinis kitimas: pavyzdžiui, po Visatos aptarimo seka Saulės sistemos pristatymas, kurį keičia Žemės sandaros nagrinėjimas, kur kalbama ne tik apie tai, kokios medžiagos sudaro šią planetą, bet ir kaip minėtu klausimu keitėsi žinios bei nuomonės.

Iš pradžių į knygą žiūrėjau skeptiškai: trumpai apie viską net nereiškia išsamiai apie nieką, juo labiau, kad savo bendrąsias žinias vertinau ne blogiau negu gerai (na, mokykloje pamokų metu varnų pro langus nešaudžiau). Tačiau greitai požiūris pasikeitė dėl dviejų priežasčių. Pirma, mano žinios iš tikrųjų buvo ne apie mišką, o apie medžius - visas aptariamas temas teko nagrinėti atskirai po vieną. Antra (ir svarbiausia), net ir tos žinios apie medžius buvo gerokai paviršutiniškos, nekalbant apie tai, kad greitai besivystant mokslui neretai mokykloje gauta informacija po 5-10 metų nėra visiškai teisinga. Tai galioja ir šiai knygai: originalus leidimas pasirodė 2003 m., leidykla "Tyto alba" lietuviškai pristatė 2005 m. viduryje (pagirtinas operatyvumas), knygoje yra daug naujų faktų (naujų, turiu omeny, 2000 m. teorijas, dabar laikomas patvirtintomis), tačiau šiandien jau skaitome naujausią informaciją - knygoje dar guodžiamasi, kad iš tikrųjų nelabai kas žinoma apie Plutoną, o prieš mėnesį internete lakstė žinutė, kad atrasta dešimtoji Saulės sistemos planeta. Tačiau tai objektyvūs dalykai, nė kiek nenuvertinantys B. Bryson'o darbo.

Pagrindiniu knygos trūkumu nurodyčiau retkarčiais išlendantį smulkmeniškumą, ypač rašant apie to nevertus dalykus. Pavyzdžiui, lyginant su kitomis temomis, per daug vietos skirta geologijos žinių raidos nagrinėjimui. Galima, aišku, tai sieti su autoriaus (B. Bryson'as yra parašęs knygą apie Apalačių kalnus) ar skaitytojo (man ši dalis nebuvo įdomi) interesais. Tačiau visiškai nepateisinčiau "pletkininkų" lygio požiūrio į atradimus, kai asmenys (mokslininkai, atradėjai) vertinami ne pagal jų įnašą į mokslą, o pagal asmenines savybes: man visiškai nesvarbu, kad "Mantellas buvo tikras neigiamų bruožų rinkinys - kupinas tuštybės, besidomintis vien savimi, pedantiškas, nesirūpinantis šeima" (98 p.), svarbiausia - kad "tikrai niekada nėra buvę kito labiau paleontologijai atsidavusio savamokslio" (ten pat). Gerai, kad tokių "lyrinių nukrypimų" pasitaiko tik pradžioje (kaip minėjau, ši dalis mane mažiausiai sudomino) - vėliau nuo knygos nesinori atsitraukti, ypač patiko VI-VII skyriai, kuriuose pasakojama apie gyvybės istoriją: nuo prielaidų jai atsirasti iki Homo sapiens .

Be anksčiau vardintų B. Bryson'o knygos privalumų dar pridėčiau tai, kad autorius neapsimetinėja protingesniu negu yra (įtariu, kad kartais būna net atvirkščiai - tenka apsimesti kvailesniu: "Žmonės priklauso eukarijotų domenui, gyvūnų karalystei, chorinių tipui, stuburinių potipiui, žinduolių klasei, primatų būriui, hominidų šeimai, Homo genčiai, sapiens rūšiai. (Man pasakė, kad pagal susitarimą kursyvu rašomi tik genties ir rūšies, bet ne aukštesnių skirsnių pavadinimai.)", 368 p.), stengiasi kiek galima vengti sausos mokslinės kalbos, įterpdamas metaforas ar humorą ("Su kitais gyvūnais mus sieja vienintelis dalykas: beveik keturis milijardus metų mūsų protėviams pavykdavo prasmukti pro beužsiveriančias duris, kai tik šito prireikdavo mūsų raidai", 358 p.), bei pateikia daug informacijos: lemtingi atsitiktinumai ("1994-siais per audrą Ramiajame vandenyne nuo korėjiečių prekinio laivo denio buvo nuplauta 34000 ledo ritulio pirštinių. Tos pirštinės pasklido visur, nuo Vankuverio iki Vietnamo, ir šitaip padėjo okeanografams nustatyti srovių judėjimo kryptis daug tiksliau nei kada nors anksčiau.", 288 p.), skaudi tiesa (apie švino poveikį žmogaus organizmui ilgai nebuvo objektyvios informacijos, nes "jau keturiasdešimt metų visus šios srities tyrimus finansuodavo tik švino priedų gamintojai.", 170 p.), pikantiški pastebėjimai ("Nesuvirškintos didžiojo kalmaro dalys, ypač jų snapai, kaupiasi kašalotų skrandyje, sudarydami ambrą, kuri parfumerijoje naudojama kaip kvapą fiksuojanti medžiaga. Kai kitą kartą apsipurkškite kvepalais Chanel Nr. 5 (sakykim, kvėpinatės jais), prisiminkite, kad apsišlakstote atskiestais niekada nematytos jūrų pabaisos likučiais", 291 p.) ar prognozės, kurių nepavadinsi optimistinėmis ("Niekas nežino, kiek nuo gyvybės atsiradimo pradžios jau yra buvę organizmų rūšių. Paprastai sakoma, kad trisdešimt milijardų, bet kartais minimi ir keturi tūkstančiai milijardų. Kad ir koks būtų tas skaičius, 99,99 procentai visų kada nors gyvenusių gyvūnų rūšių šiandien jau išnykusios. Kaip mėgsta sakyti Davidas Raupas iš Čikagos universiteto, "suapvalinus šį skaičių galima teigti, kad visos gyvūnų rūšys jau išnykusios". Sudėtingų organizmų vidutinė rūšies gyvavimo trukmė yra tik kokie keturi milijonai metų - maždaug tiek mes ir gyvename.", 351 p.).

Reikėtų nurodyti ir vieną knygos paradoksą: kai kurie dalykai man ne tik nepaaiškėjo - netgi atvirkščiai, atsirado abejonių dėl kai kurių iki tol nepajudinamai tvirtų teorijų (pavyzdžiui, ar neandertaliečiai tikrai yra Homo sapiens protėviai).

Vieną pamoką, perskaitęs šią knygą, supratau gerai - dar daug ko nežinome. Ir kad žmonėms labai pasisekė: paskutinį skyrių "Likite sveiki", kurį galima laikyti knygos epigrafu ir kurį, jeigu galėčiau, apžvalgoje pacituočiau visą (deja, nepavyks - paskaičiavau, kad vien citata gautųsi penkių apžvalgų dydžio), reikėtų perskaityti visiems, nes "mes galbūt esame tiek didžiausias Visatos pasiekimas, tiek blogiausias jos košmaras." (479 p.)

"Šiuolaikiniai žmonės egzistuoja ne ilgesnę kaip 0,0001 procento Žemės istorijos dalį" (480 p.). B. Bryson'o knyga - trumpa istorija apie likusius 99,9999 procentus.

"Mes tikrai dar tik pradedame. Žinoma, svarbiausia - užtikrinti, kad gyvybė nenutrūktų. O tam, galime neabejoti, vien sėkmės tikrai neužteks." (480 p.)

* Iš karto kilo asociacija, kad tokiame mano miške fizika būtų kreiva pušelė, chemija – gūdus eglynas, geografija – šviesus, tačiau juodai baltas beržynėlis, o astronomija – visiškas baobabas. Šiame miške nerasite matematikos ąžuolų ir žmogaus (humanitarinių dalykų), nes knyga skirta gamtos mokslams ir jų istorijai.