Birutė Mar „Cinamonu kvepiantys namai“

Apie knygą: Birutė Mar – Cinamonu kvepiantys namai
Leidykla: Kronta (2008)
ISBN: 9789955734222
Puslapių skaičius: 203

Aktorės ir rašytojos Birutės Mar 2003-2007 metų kelionių po Rytus užrašai. Tokia knyga visai atsitiktinai į rankas tikriausiai niekam negali pakliūti; turi turėti bent menkiausio laipsnio rytietišką „nukrypimą“, kad atsiverstum, paskaitytum, verstum toliau, sugertum ir pasiliktum ar .... pamirštum. Todėl žmonėms, kuriems vien nuo žodžių „Sai Baba“ ir „ašramas“ kyla juokas, o dvasingumo paieškos – madingos ar nuoširdžios - sukelia įniršio priepuolį, knyga nerekomenduotina. O kitiems ją dovanočiau. Ir visai ne dėl to, kad knyga gražiai išleista (nors skaityti, tiesą sakant, nėra labai patogu. Kita vertus, patogiausia gal apskritai nieko neskaityti). Kas šiandien geriau už kelias valandas ramybės, kelis puslapius tylos, kelis metrus ramios minčių tėkmės?..

Nepriklausiau Satja Sai Babos garbintojų gretoms, ir ši knyga to nepakeitė. Nors iš kelionių, kaip rašoma anotacijoje, po Indiją, Nepalą, Tibetą sudėliotoje knygoje iš esmės kalbama apie Putapartį – miestelį, kur gyvena vienų apsimetėliu, kitų – Dievu laikomas Sai Baba. Ir tai, tiesą sakant, iš pradžių kiek suglumino. Tikėjausi platesnės kelionių geografijos; bet ar minčių kelionėms turi įtakos valstybių sienos, kalnų ar upių ribos? Panašu, kad ne. Knyga pagavo ir nusinešė į laiką, kurį norisi pakartoti.

Būtų pernelyg naivu tikėtis, kad svetimų kelionių įspūdžiai gali tapti nuosavo gyvenimo ramentais. Ir tas nuolat įsijungiantis protas, kurį vietiniai su atlaidžia šypsena pavadintų „beždžionėlės protu“, erzėjančiu ir maištaujančiu, keliančiu klausimus ir reikalaujančiu atsakymų, man visgi  neatrodo toks jau kvailas ir nereikalingas. Kodėl, pavyzdžiui, susirinkusiems į Putapartį taip svarbu būti pakalbintiems paties Sai Babos, sėdėti pirmosiose šventyklos eilėse, vytis šventojo automobilį ar bent pasigirti „į mane JIS pažiūrėjo“, jei ten jie mokomi atsižadėti savo ego, pamiršti troškimus ir atsiminti viena – kad nei Sai Baba, nei mes patys nesame kūnas? Tokie klausimai kyla ir knygos autorei. „Beždžionėlės protas“? O gal tiesiog – skirtingi to, kuo tiki, atskaitos taškai; skirtingos tiesės, ženklinančios tikėjimą – bazinį žmogaus pamatą – kurios vis tiek kažkur susikerta. Ir niekas nepasakys, kuri iš jų tiesesnė.

Nors, kaip minėjau, dėl Sai Babos iškilo daug daugiau klausimų, nei kada nors turbūt bus atsakymų, vis dėlto daug čia pasakytų minčių buvo gera rasti. Kaip gera rasti bet ką, kas nesistengia pakeisti, nekovoja, negyvena su ginklu, bet tyliai ir ramiai teka – ne iš bejėgiškumo ar abejingumo, bet žinojimo, kad visi erzeliai, pykčiai, nuoskaudos – tik nereikšmingos dulkės, kurias reikia nubraukti vienu delno mostu. Kas negyvena sustabarėjusiomis tiesomis, negrūmoja ir nepamokslauja, o tyliai pastebi: “Tau nebereikia eiti į šventyklą ar bažnyčią. Visa žmogaus veikla turi tapti judančia šventykla“ (p.45). Ir nesumistifikuoja vienos vienintelės pasaulio vietos, kur žolė žalesnė, o šypteli: „Ne veltui gimei savo krašte, kur vienokia ar kitokia religija, ir reikia gerbti savają. Aš tik mokau jus tapti geresniais krikščionimis, gerensiais musulmonais, geresniais budistais“ (p.107). Ir dar primena: „Dievas yra ne tik Putapartyje, dieviškumo buvimą gali pajusti visur, visai nebūtina čia vėl ir vėl vykti...“ (p.107). Kaip ir nebūtina piktintis, kad knygoje „nieko naujo“ arba  kad tekstas „labai fragmentiškas“, ir apskritai, užteks tų Rytų... Čia niekas nebando nei priblokšti, nei įtikinti, nei perkalbėti. Tik turi teisę į savo įspūdžius ir išgyvenimus. Paprastai nemėgstu nei knygų, nei reportažų apie keliones: neišvengiamai subjektyvią patirtį autoriai dažniausiai pateikia kaip vienintelę ir neginčijamą tiesą. Čia to nėra – už tai ir ačiū.

Jei negali ar nenori sugerti visko, pasiimk tai, ko tau reikia. Klausimai ir atsakymai, atbėgę iš kelionės su šia knyga, nėra plataus rato aptarinėjimų objektas. Galbūt kada nors, su autore susėdę kokiuose Marcinkonyse ar Nepale, pakalbėsime apie visa tai ar patylėsime. Galbūt paklausime, o gal ir atsakysime, kodėl čia negalima užauginti to mokėjimo jausti stebuklą; kodėl negalima ir į troleibuso kontrolierių, ir į piktą kaimyną, ir į pliaupiantį lietų žvelgti giedrai ir su šypsena, kaip ten kad žvelgi į skurdą, vargą, tarakonus ar amžinus ryžius.