Abiejuose romanuose paraleliai gretinamos dvi laiko ašys. „Aštuoniuose lapuose“ dabarties atskaitos taškas – jau palikus Lietuvą, kabinantis už menkos galimybės išgyventi Dancige. Šalia nuolat driekiasi ir vaikystės Kauno linija. Prisiminimai – savotiškas vaistas, padedantis bent retkarčiais užsimerkti prieš kraupią realybę. Karas sugriauna miestą, atima galimybę net svetimą žemę ilgėliau laikyti savo pastoge, vienos šeimos likimą išblaško į tūkstantį užkaborių. Tačiau jis negali nubraukti praeities. Iš ten likę kaimynai, draugai, su kuriais likimas suveda ir apgriautame Dancige. Iš ten – tėvų pamokos, susiformavęs žmogiškumo stuburas, pirmieji principai ir pirmieji nusižeminimo slenksčiai. Manau, kad iš tos praeities atėjusi ir žodinga autorės kalba, gyvas, raiškus pasakojimo stilius.

„Aštuoni lapai“ konstruojami pagal didžiąją krikščionių savaitę. Kiekvienas skyrius, pavadintas didžiosios savaitės diena, pradedamas poetiniais inkliuzais. Daugelyje jų net nėra žodžio „Jėzus“ ar „Dievas“. Tačiau lyriniai būties stebėjimai pilni krikščioniškos paslapties („Jo rankose plazdėjo saulės ir žvaigždynai lyg auksiniai vasaros drugiai. Jis žinojo jų vardus, kelius ir skaičių. Jis ranka nuvilnydavo pievų žolę – naujagimio ėriuko švelnų guolį. Ir kiekvieną vynuogyną pridengdavo delnu nuo šalnos“ – p.116). Romanas baigiamas skyriumi „Velykos“, kai be artimųjų likusi herojė pakyla, kad vienatvėje išeitų iš prievartaujamo ir grobstomo miesto. Tas prisikėlimas, lydimas fizinio ir dvasinio skausmo, atskleidžia ir kitą Jėzaus prisikėlimo prasmę, parodo žmogaus ir dieviškos paslapties vienovę. Atsvara aplinkiniam baisumui ir žiaurumui tampa herojės tikėjimas, ryžtas, žinojimas, kad mirties dar nėra, kad jos gyvenimas nesibaigs šiuose griuvėsiuose tarp užmuštų vyrų ir prievartaujamų moterų.

Gaila, tačiau į „Devintąjį lapą“ perkeliamos jau kitos nuotaikos. Čia dabarties taškas – jau gyvenimas JAV, tarp praeities šešėlių ir naujai sutiktų bičiulių. Pabėgimo iš Dangico istorija, gyvenimas persiunčiamų asmenų lageryje vyniojasi prisiminimų takais. Tačiau šis dviejų laiko linijų sugretinimas atrodo kiek dirbtinis. Sunku įtikėti, kad kitoje Atlanto pusėje net praėjus keliems dešimtmečiams autorė kiekvieną akimirką gyvena prisiminimuose, iš kurių ją pažadina tik trivialūs draugų monologai.

Labiau nei dviejų laikotarpių gretinimas nuvilia dabarties gyvenimo nuotaika. Pasakotojos žodžiuose juntamas nuolatinis nepasitenkinimas. Žmogaus prisiminimų neatimsi, likimo ir būsenos neperkalbėsi – galbūt tos nuotaikos padiktuotos praeities košmarų. Tačiau vietomis tas nepasitenkinimas jau virsta tiesiog smulkmeniškumu priekabumu, paprasčiausiu burbėjimu. Štai apie vieną pažįstamą rašoma: „Astra Budrienė save laiko poete. Pasirašinėja pseudonimu: „Astra Vėjūnė“. (...) Nors ji už mane šešeriais metais vyresnė, bet rašo taip, kaip mes eiliuodavome gimnazijoj. Neturiu su Asta Vėjūne daug kalbos“ (p.561). Toliau – dar keisčiau: „Astra maža ir apvalutė, su trim gintarų eilėm ant gėlėto drabužio. Plaukai pašakniais žili, toliau švelniai riešutiniai (visados kurpius lieka be batų, o kirpyklos savininkė nespėja nusidažyti ataugančių plaukų)“ (p. 563).

Tokios nepasitenkinimo, nusivylimo nuotaikosįsibrauna ir į prisiminimus. Čia jau nėra to jaunatviškumo gūsio, to harmonijos pojūčio. Stebimasi, piktinamasi tėvynainių godumu, aplinkinių bukumu. Tačiau ir pačios trijulės – pasakotojos ir jos bičiulių – kai kurie poelgiai liudija, kad pirmiausia galvota apie save ir savo gerovę, kad jau išmokta ir skaičiuoti, kas kainuoja per brangiai, ką apsimoka keisti į brangenybes, ko – ne, ar verta grąžinti rastą pavogtą senukų medų, ar pamažėle kabinti jį pačioms.

„Aštuonis lapus“ nuo „Devinto lapo“ skiria beveik trys dešimtmečiai. Galbūt tai geriausiai paaiškina tokią kontrastingą nuotaiką. Kai keičiasi žmogus, keičiasi ir jo praeitis?

Aštuoni su puse lapo