Tėvo Stanislovo dukterėčia B.Tiknevičiūtė 1989-2005 metais rašė dienoraštį. Apie paprastus pokalbius su tėvu Stanislovu, jo pamokslus, iškeldinimą iš Paberžės į Dotnuvą, šimtus tuoktuvių ir krikštų, gilėjančią opą kojoje, metastazes, kunigų luomo juodąsias kates, reportažus žiniasklaidoje, veržimąsi iš ligoninės į celę... ir smėlio kauburėlį Paberžės bažnyčios šventoriuje. Dabar tą dienoraštį skaito susitikusieji su Tėvu Stanislovu, artimi Tėvui Stanislovui, girdėję apie Tėvą Stanislovą, išgirdę apie Tėvą Stanislovą....

Taip išleistos knygos kažkada į rankas pakliūdavo visai atsitiktinai. Net sunku apibrėžti tiksliai, kas telpa žodyje „taip“. Jokios nurodytos leidyklos, daug nuotraukų, gana skurdi kalba, dar – daugybė korektūros klaidų (čia to, laimei, nėra) – taip išleistus teko skaityti pasakojimus apie šventųjų gyvenimus. Seniai. Panašaus „mėgėjiškumo“, kurį net sunku tiksliai įvardinti, pakanka ir čia. Tačiau. Tai dienoraštis. Negaliu žmogaus minčių ir patirčių vertinti kaip aukštojo meno objekto. Negaliu ir nenoriu. Tai veikiau – liudijimas apie svetimų mylėtą, o savų neretai niekintą žmogų, į žemę atėjusį tarnystei.

Kalba - paprasta lyg iš neobliuotų lentų sukaltas stalas. Čia nėra patoso, pasigraudenimų. Šiltas, nuoširdus rūpestis artimu žmogumi – taip. Knyga rašoma lyg stebint, lyg tiesiog konstatuojant – jei gyvenimo atkarpą šiurkščiai prilyginčiau posėdžiui, tai toks dienoraštis būtų savotiškas jo protokolas. Bet tai knyga apie žmogų, kuris sudegino visus gautus diplomus, prezidentų sveikinimus, apdovanojimus, nepasilikdamas nė vieno kalėdinio atviruko su svaraus žmogaus svariu parašu. Ir tokia knygos forma gal išties – tinkamesnė nei pompastiškai leidžiami albumai, sveriantys panašiai kaip Tėvo Stanislovo celės lubos.

Knyga – apie kurią, vos užvertus paskutinį puslapį, nesinori nei rašyti, nei kalbėti. Man patiko, kad čia nieko nesiekiama įtikinti, paaiškinti, perkalbėti. Ir tie, kuriuos glumino kai kurie Tėvo Stanislovo poelgiai – ar nušauto reketininko palaidojimas, ar džiaugsmas Darbo partijos įsikūrimu, ar skeptiškas ES vertinimas – turbūt ir liks neįtikinti. Bet kai žmogus eina paskui pašaukimą, tai jis turbūt ir negali nieko įtikinti. Jam nereikia. Jis neapsaugotas nuo klaidų, jam negarantuojamas teisuolio miegas, gal net dažniau – teisiamojo. Ir ta jo kelionė dažnam turbūt mielesnė, artimesnė, nes panašesnė ir į daugelio mūsų keliones.

Parodyti knygos apimtims parinkau pora citatų. 2000 metų rugsėjo 11 dienos įrašas – Tėvo Stanislavo sakyta paskaita „Žinijos“ draugijoje: „Dievas sutvėrė žmogų tiesų, todėl turime būti statūs, nevalia susikūprinti. (...) Komentuosiu tik Bibliją. Rasime parašyta „Džiaukitės“. Šimtus kartų tai parašyta. Džiaukitės, bet ne linksminkitės – nustumkite nuobodulį, apatiją. (...) Rilkės posakis: „Nekalbėk apie pergales, išstovėti – tai viskas“. (...) Vienas dalykas – kūno būsena, kitas – dvasia. Man – sako Tėvas Stanislovas – kiaura koja, bet aš nekiauras“. (p.190).

Ir kitas įrašas, jau knygos pabaigoje,2004 metų gruodžio 11-oji: “- Ką tik grįžo eksponatai iš Vilniaus, iš tūkstantmečio parodos, - atsiliepia telefonu Tėvas Stanislovas. – Grąžinu juos į savo vietas“.

Ir tai viskas. Nes viskas yra šalia – ir kiauras bažnyčios stogas, ir pūvančios sienos, ir nepalaidotų savižudžių sielos, ir neįgalaus vaiko šypsena, ir basos kojos per sniegą, ir užgėrę darbininkai... Ir už tą viską galima dėkoti.

Šypseną kelia Tėvo Stanislovo sudievinimas, pačiam kėlęs tiek nepatogumų. Bet kaip žmogiškai suprantami tie žmonių antplūdžiai, tikinčių, kad jis vienas gali išklausyti, suprasti, padėti. O juk kone visiems ta pagalba tilpdavo į žodį „melskis“. Bet juk ir dabar tas žodis niekur nedingo?.. .

Šalia Tėvo