Apie knygą: Boris Akunin – Fantastika
Leidykla: Zacharov (2007)
ISBN: 9785815907645
Puslapių skaičius: 368

Yra dvi rūšys knygų. Vienas perskaičius kyla klausimas – kodėl buvo taip, kaip buvo? Ar veikėjai negalėjo elgtis kitaip, ar tikrai tai įmanoma, kokie buvo jų motyvai? O perskaičius kitas – kodėl autorius parašė tai, ką parašė?

„Fantastika“ – iš antrųjų tarpo. Galima būtų atsakyti ir paprastai – tai viena iš jo projekto „Žanrai“ dalių, kur turėtų būti pristatytos įvairios grožinės literatūros rūšys. „Taip aš įsivaizduoju tikrą fantastinį romaną – viskas kaip paprastame gyvenime, plius nedidelė dozė nepaaiškinamo, dėl kurios realybė ima blykčioti ir išskysti“, sako autorius. Įsivaizduoja gal ir gerai... Bet kodėl vis dėlto parašė tai, ką parašė?

Interneto komentarai apie „Fantastiką“ dvejopi: „Čia gi Akuninas! O ko jūs norit iš tos fantastikos? Čia gi Akuninas!“ arba „Ką, čia fantastika? Nusivyliau Akuninu“. Mano manymu, didelių pretenzijų knygai neturėtų reikšti tie B. Akunino gerbėjai, kurie nelaiko fantastikos siaubingu ir teršiančiu doro detektyvų rašytojo garbę, bet ir nesitiki iš jos ko nors ypatingo. O štai fantastikos mėgėjai turės nusivilti, ieškodami fantastinės idėjos romane – ir ją surasdami tokiu banaliu pavidalu. Bet jei ieškos ko nors kito, turės gražų pasiskaitymą (na gerai, išskyrus kelias dešimtis paskutinių puslapių). Su sodria, sklandžia kalba, nuosekliu charakterių lipdymu (taip, tikras virsmo romanas, net dvigubas), kruopščiu realybės aprašymu. 40+ metų skaitytojai galės palinksėti ar pasiginčyti dėl nesenos tarybinės realybės detalių, be moralizavimo, tačiau ir be patoso ištrauktų į paviršių: juodos volgos, „pajokai“, džinsai kaip statuso įrodymas, „blatas“... Ir jau „naujojo nepo“ laikai: džipai, nuvorišų vilos, produktų dingimas, pučas. (Nors jei manęs kas klaustų – visa baigiamoji politinė-fantastinė dalis yra tikras farsas.)

O prasidėjo viskas paprastai – priemiestinio autobuso avarija miško kelyje ir balta nepaaiškinama šviesa, kurią matė prieš pat ją du vieninteliai išlikę gyvi vaikinukai. Fantastikos mėgėjams ar net paprastiesiems „X failų“ gerbėjams turbūt nereikia daugiau užuominų, kad suprastų, kas čia dėl visko kaltas ir kas suteikė laimės kūdikiams Dovanas – nepaprastus sugebėjimus, kuriuos jie suprato turį, kai prabudo palatose. Deja, kartu su Dovanom nedavė instrukcijos, kaip jas naudoti, todėl Robertas ir Sergejus savo keliais eina savarankiškai, nežinodami net vienas apie kitą, slėpdami savo išskirtinumą, bet juo naudodamiesi. Susipažįsta jie gerokai vėliau, per vieną ir tą pačią moterį. Jėga, Protas ir Intuicija – atrodo, iš šių trijų apdovanotųjų išeitų mirtinas galios trikampis, tačiau čia įsipina jausmai ir... gimsta tradicinis meilės trikampis. Su vyriška konkurencija, „pats kvailys“ stiliaus bendravimu ir priverstiniu bendradarbiavimu, kad išgelbėtų Aną/Mariją iš kažkokių neaiškių priešų rankų. O kad tos rankos jau seniai tampo judviejų pačių gyvenimų virveles – net nepastebi.

Galbūt moralas šio romano toks: nemesk kelio dėl takelio. Tikėsiuos, kad B.Akuninas ir pats į jį įsiklausys.