Boris Strugackij, Arkadij Strugackij „Neskirti pasimatymai“

Apie knygą: Boris Strugackij , Arkadij Strugackij – Neskirti pasimatymai
Leidykla: Vaga (1983)
Puslapių skaičius: 288

Kosmosas žino po kiek laiko į rankas paėmiau senojo „Zenito“ leidinį – Arkadijaus ir Boriso Strugackių „Neskirtus pasimatymus“. Viduje dvi apysakos: „Piknikas šalikelėje“ ir „Mažylis“.

Aišku, šiandien „Pikniką šalikelėje“ norisi vadinti tiesiog Strugackių sugalvotu ir Tarkovskio išpopuliarintu neologizmu – „Stalkeris“.

Stalkeris – tai fantastiška profesija, kažkuo panaši į Robino Hudo klajones po Šervudo girią. Tik norint tapti stalkeriu reikia, kad mūsų apvaliojoje  atsirastų vietovė, kurioje apsilankytų kitų planetų civilizacijos. Trumpai taip: atskristų, pasisvečiuotų mirksnį ir išvyktų, paliktų tik buvimo pėdsakus, kuriuos žmonija, versdamasi per galvą, imtų analizuoti, tirti, taikyti vienur kitur ir, žinoma, interpretuotų jų tikrąją paskirtį. Kas tas pavojingas palikimas, kurio vietą reikia aptverti betonine siena, o aplinkinius gyventojus iškeldinti? Kam skirti paliktieji artefaktai, sukeliantys fizikines anomalijas ir varantys į kapus juos renkančius ir tiriančius žmones? Ar tai svetimųjų žinutė mums, ar koks tarpgalaktinis švyturys, o gal uždelsto veikimo bomba, ar tiesiog šiukšlės, likusios nuo pikniko tarpinėje tarpplanetinėje stotelėje? Klausimai, dėl kurių stalkeriai nesuka galvos: jų tikslas – patekti į Zoną ir ištrūkti iš jos, nugvelbus vienokį ar kitokį artefaktą, kurį pardavus galima gerai pasipelnyti.

Zonoje šitaip: su grobiu grįžai – stebuklas, gyvas grįžai – laimė, sargybinio kulka – sėkmė, o visa kita – likimas… (16 psl.) Gal tik stalkeriui Redrikui Šuhartui Zona buvo kažkas daugiau nei svetimo daržo brangakmeniai. Jis ją veik suprato, jautė, žinojo nepavojingus kelius, mokėjo patikrinti žingsnių saugumą, sveikai mąstė ir, matyt, buvo vienintelis stalkeris, kurio pagauta auksinė žuvelė būtų turėjusi išpildyti ne egoistišką troškimą.

„Laimės visiems!.. Už dyką!.. Laimės kiek tik nori!.. Visi šen!.. Užteks visiems!.. Niekas neišeis nuskriaustas!.. Už dyką!.. Laimė!.. Už dyką!.. (147 psl.)

Strugackių mokslinės fantastikos filosofija žavi ir šiandien, o pasakojimo stilius užburia gyvumu, vaizdingumu, kinematografiškumu. „Pikninką šalikelėje“ norisi vis skaityti ir skaityti, trokšti, kad tekstas niekad nesibaigtų, norisi surasti tuos kelis šykščiai išspaustus žodžius apie tai, kas vyko iš tikro (tiksliau, kas buvo sugalvota iš tikro), todėl bijai praleisti nors vieną dialogą, pasąmonės kalbos šnabždesį, stengiesi įspėti veikėjo mosto reikšmę (nors gal jis nieko neturėjo reikšti). Stulbinantis apysakos įtaigumas, dialogų gyvumas. Ir džiaugiuosi, kad perskaičiau tai ne būdamas niolikos, o jau galėdamas įvertinti kūrinio visumą ir atskiras detales. Ir lai neburnoja Lukjanenkos fanatikai: turi dar Serioga ko pasimokyti iš mokytojų, oi turi.

1971 m. parašyta apysaka 1972-aisias pasirodė žurnale „Aurora“, o knyginis variantas „tempėsi“ dar aštuonerius metus. Net JAV apysakos vertimas pasirodė anksčiau, nei Tarybų Sąjungos cenzoriai teikėsi išleisti seniai suplanuotą Strugackių rinkinį „Neskirti pasimatymai“. O kai išleido, tai išleido su nemažais pataisymais ir tik nuo 1997-ųjų “Piknikas” leidžiamas originalui artimu tekstu. Detaliau apie tai su visais rankraščiais, juodraščiais, variantais galima susipažinti storoje Svetlanos Bondorenkos sudarytoje vienoje iš serijos knygų: „Nežinomieji Strugackiai: nuo „Viešbučio“ iki „Milijardas metų iki…“ (Светлана Бондаренко „Неизвестные Стругацкие: От „Отеля“ до „За миллиард лет…“) arba trumpai paskaityti Boriso Strugackio atsiminimus, paskelbtus brolių oficialioje svetainėje ar susirasti tų atsiminimų knygą „Komentarai apie nueitą kelią“ („Комментарии к пройденному“), kurią pavartęs suvokiau, jog perskaičiau ir žaviuosi tuo „Pikniko“ variantu, kurį Borisui nemalonu ne tik  skaityti, bet net  imti į rankas. Deja, kitokio varianto lietuviškai kol kas neturime, tad net nežinau, ar rekomenduoti visai neskaityti, ar tik originalo kalba ir įsitikinus, kad tai tinkamas variantas.

Tarkovskis „Stalkeryje“ sukūrė kiek kitokį stalkerio amplua: mažiau fantastiško, daugiau dvasiško nežinomų, paslaptingų vietų vedlio. Sukūrė  pagal kelis kartus perrašytą Strugackių scenarijų, kurį nelabai tikslu  bevadinti adaptacija, nes ten veik neliko fantastikos, o atsirado visą gaubianti mistinės filosofijos aura. Tad lyginti ekranizaciją su apysaka nereikėtų, bet kultūriškai suvartoti būtina ir tą, ir tą.

Užsikabliavusiems reiktų priminti, kad yra dar apysaka paremtų kompiuterinių žaidimų ir kitų autorių kūrinių, paremtų Strugackių „Pikniko šalikelėje“ motyvais. Dauguma pastarųjų galima rasti literatūrinio projekto „Brolių Strugackių pasauliai: Mokinių laikas“ leidiniuose.

Apie antrąją knygos apysaką „Mažylis“ nieko gero negaliu pasakyti. O ir autoriai prisipažįsta, kad šis kūrinys jiems nepatinka – buvo užbaigtas tik dėl įsipareigojimų leidėjams. Sunkiai skaitoma, nereikalingai ištęsta istorija pasakoja apie planetą, kurioje atranda savotišką kosmoso Mauglį, žmonių palikuonį, gimusį planetoje po laivo sudužimo ir išauklėtą dirbinių nežinomos civilizacijos tvarinių. Atrastas berniukas gali tapti tarpininku bandant užmegzti kontaktą su kita civilizacija, bet čia prasideda dilema, kas svarbiau, ar berniuko likimas, ar naujas kontaktas?

Apysaka įdomesnė tik tuo, jog patenka į Strugackių „Vidudienio pasaulio“ ciklą, nors sąsajos minimalios ir galima skaityti kaip atskirą.

p.s. Ir vis grįžtu sau prie minties, kad galėjo kokį cikliuką padaryti su stalkeriais, o neapsiriboti viena apysaka.