Tai visiškai nesiderino su sąmonėje jau spėjusiais "susigulėti" II pasaulinio karo įvaizdžiais bei nuostolių proporcijomis - bet kuriame filme ar knygoje, skirtiems šiai temai, tūlas raudonarmietis žūdamas su savim pasiglemždavo bent kelis, jei ne kelioliką nacių kareivų… Raminau save, kad, matyt, šitaip buvo tik bobutės fronto ruože, kad vokiečiai susirinkdavo savus, ar kad (tas labai būdinga jauniems žmonėms) ši ir visai nežino ką šneka - mat lygiai ta pačia veido mina senolė tvirtindavo, jog žydai macams kepti naudodavo lietuviukų kraują…

"Sovietinėje istoriografijoje Didysis Tėvynės karas buvo pačiu didžiausiu mitu", - tvirtina rusų istorikas B. Sokolovas. Jo ne taip seniai leidyklos "Veče" serijoje "XX amžiaus karinės paslaptys" pasirodęs straipsnių rinkinys "Antrojo pasaulinio karo paslaptys" jau spėjo sukelti nemažą skandalą Rusijoje bei II pasaulinio karo veteranų pasipiktinimus. Autorius negailestingai nuvainikavo daugelį pagyrų "pelėsiais ir kerpėm" apaugusių sovietinių II pasaulinio karo mitų: legendinių mūšių, karo eigos, pasekmių bei ant pjedestalo iškeltų didvyrių, kurie tokiais gal visai ir nebuvo.

Ši kritika tokia taikli, šmaikšti ir negailestinga, kad net knygą išleidusi leidykla, apsidrausdama, rado progą pabrėžti, jog nesutinka su eile autoriaus vertinimų ir teiginių. Ką gi konkrečiai šitaip "apkramsnojo" begėdis Sokolovas?

Žymi dalis knygos skirta sovietų nuostoliams II pasauliniame kare. Skyriaus "Pergalė, kuri buvo baisesnė už daugelį pralaimėjimų" pavadinimas tiesiausiai ir trumpiausiai išsako Sokolovo požiūrį į šią temą. Anot autoriaus, Didysis Tėvynės karas "Didžiuoju" buvo tik dėl didžiulių sovietų nuostolių. Wermachto - sovietų kareivių nuostolių santykis Rytų fronte buvo maždaug 10, 1: 1, t.y. vokiečiai galų gale neteko maždaug 2 mln. 608 tūkst. kareivių, o sovietai - 26 mln. 400 tūkst. Šie beveik fantastiški skaičiai, iš pažiūros gana logiškai argumentuojami dokumentais bei iliustruojami kraują stingdančiais liudininkų pasakojimais (" Bausmės bataliono kareiviai gulėjo atvirame lauke ir smulkiam krūmyne priešais vokiečių tranšėjas, o vokietis "daužė" tą lauką, maldamas žemę, krūmus ir žmonių kūnus… Atsitraukė mūsų, kartu su bausmės batalionu iš viso septyni žmonės, o iš viso buvo 306… "), G. Žukovo prisiminimais, pasakotais gen. D. Eizenchaueriui apie sovietų išminavimo darbus (Iš pradžių į minų lauką leisdavo pėstininkus, kurie savo kūnais išsprogdindavo pėstininkų minas, o po to jau išeidavo ir išminuotojai, kurie surinkdavo prieštankines minas). Rusų "ieškotojų" - besikapstančių buvusių kautynių vietose (vadinamieji "poiskoviki") - duomenimis, vieno rasto vokiečio kauleliams tenka maždaug 10 sovietų…

Dalis knygos skirta "šiltiems" sovietų armijų vadų tarpusavio santykiams, apie ką kalba ir tai aprašančio skyrius pavadinimas (tiesiog archyvinio dokumento citata): "Aš, su draugo Stalino sutikimu, sumušiau keletą korpusų vadų, o vienam sutriuškinau galvą"… Kitą pavadinimą galima drąsiai dėti į aforizmų knygą ties Stalino pavarde: "Šaudyti žmones, žinoma, galima, bet tai nėra pagrindinis mūsų darbo metodas." Ši citata skyriaus pavadinimui parinkta iš "tautų tėvo" archyvinio dokumento, kuris buvo skirtas nurodyti partorgams darbo prie SSRS prijungtoje Besarabijos srityje, gaires.

Skyrių apie tai, jog SSRS išvengė pralaimėjimo pirmajame karo etape tik savo didelės teritorijos (per savaitę kovos veiksmų Wermachtas užgrobė teritoriją didesnę už Prancūziją, Lenkiją, Belgiją kartu paėmus) bei sąjungininkų pagalbos dėka, autorius vėl šmaikščiai vainikuoja archyvinio Stalino dokumento citata: "Jei per artimiausias tris - keturias savaites Europoje nebus sukurtas antras frontas, mes ir mūsų sąjungininkai galime prakišti šį reikalą…"

Viena įdomiausių šio straipsnio rinkinio dalių nagrinėja vokiečių bei sovietų II pasaulinio karo mitologiją, jos panašumus ir skirtumus. Jei naciai aukštino kariškius, sugebėjusius padaryti priešui maksimalią žalą bei likusius gyvais (visa Vokietija žinojo aso Ericho Hartmanno, numušusio 352 priešo lėktuvus, ar jūrų didvyrio Giunterio Prino, nuskandinusio 28 priešo laivus (pastarojo žūtis du su puse mėnesio slėpta nuo visuomenės), ar tankisto Michaelio Vitmano, sunaikinusio virš 140 priešo tankų, vardus), tai SSRS buvo labiau žinomas koks nors tūlas Aleksandras Matrosovas, neradęs savo krūtinei geresnio panaudojimo, kaip uždengti ja šaudantį priešo kulkosvaidį, negu asas I. Kožedubas, vieną po kito skainiojęs nacių lakūnus. Sokolovo tvirtinimu taip nutiko būtent dėl didelių sovietų nuostolių: propaganda turėjo įkalti raudoanarmiečiams tai, jog milžiniški nuostoliai neišvengiami, tačiau jie atperkami dar didesnių priešo nuostolių kaina. Šitaip ir gimė sovietų kario, būtinai žūstančio su dešimties nacių lavonų palyda, mitas, kuris kerojo dar ilgus dešimtmečius ir po karo. Ko gero šmaikščiausiai autorius aprašinėja konkrečius mitus: apie 28 gvardiečius - panfiloviečius, granatomis sulaikiusius 60 vokiečių tankų bei keleto batalionų armadą. Nemaloni tiesa paaiškėjo daug vėliau - kai vieną iš "žuvusių 28 herojų" surado kuo gyviausią, negana to - šis, pasirodo, dar ir buvo tarnavęs vokiečių pagalbiniuose daliniuose… O pasakėlę apie žuvusius herojus į frontą atvykusiems žurnalistams sukūrė 8 Panfilovo divizijos vadas Jegorovas, šitaip norėdamas užmaskuoti tai, jog vokiečių tankai, tiesą sakant, sumalė į miltus ne tik kad paminėtą didvyrių žuvusių kuopą, bet ir visą pulką, bei sėkmingai prasiveržė į užnugarį… O didvyrių pavardes jis paprasčiausiai "atsirinko" iš žuvusiųjų ir dingusių be žinios, manydamas, kad šie jau niekad negalės papasakoti teisybės… Atskleisti jau minėto A. Matrosovo žygdarbio smulkmenas autorius pasitelkia fizikos dėsnius: net viena vienintelė šautuvo kulka, pataikiusi į žmogų, parverčia jį ant žemės, o kulkosvaidžio serija būtų nelaimingąjį jei nenusviedusi it pūką tolyn, tai tikrai tiesiog sudraskiusi į gabalus…Sokolovas pateikia ir kitus buvusių "frontininkų" spėliojimus - gal panašus įvykis iš tiesų buvo, bet Matrosovas uždengė kūnu ne ambrazūrą, o ventiliacinę angą?..

Nemažą knygos dalį užima ir didžiausio pasaulio istorijoje tankų mūšio - Kursko kautynių - analizė. Jei atsiversite bet kurią sovietinių laikų enciklopediją, gali nustebinti viena smulkmena - niekur (ar beveik niekur) neminimi sovietų nuostoliai, patirti šiame mūšyje. Daugeliui jau tada tai kėlė miglotą įtarimą, gi nenuilstantis Sokolovas, pasirodo, iškniso Rusijos bei Vokietijos archyvus, apklausinėjo išlikusius mūšio dalyvius ir padarė išvadą, jog karinio meno požiūriu SSRS šį mūšį pralaimėjo, kadangi pasiekti kuklūs rezultatai nepateisina baisių nuostolių patirtų per jį. Pvz., garsiosiose kautynėse ties Prochorovka (nuožmiausias Kursko mūšio momentas) vokiečių SS 2 tankų korpusas (ne daugiau 273 tankai) susigrūmė su sovietų 5 - aja gvardijos tankų armija (apie 1000 tankų). Sovietinė istoriografija teigia vokiečių 2 SS tankų korpusą netekus 300 - 400 tankų (vokiečių archyvų duomenimis - jie prarado 5 tankus ir 50 buvo pažeisti). Tuo tarpu 5 sovietų gvardijos tankų armija neteko 334 tankų (čia sutampa ir sovietų ir vokiečių duomenys). Stalinas už tai ketino atleisti armijos vadą P. Rotmistrovą ir net atiduoti karo lauko teismui, tik melas apie 300 - 400 sunaikintų vokiečių išgelbėjo pastarąjį (Sokolovas pateikia liudininko atsiminimus, jog Stalinas po Prochorovkos kautynių P. Rotmistorvą "ant kilimo" šiam išrėžė: "Ką gi tu, kalės vaike, per dieną visą armiją pražudei ir nieko nepadarei?"). Iš viso per kautynes vokiečiai neteko apie 360 tūkst. karių (1500 tankų, 700 lėktuvų), kai sovietai - net 1 mln. 667 tūkst. kareivių (virš 6000 tankų, 3300 lėktuvų).

Autoriui populiarumo Rusijoje vargu ar pridės ir kita knygos dalis, skirta rusų koloboracionizmo mastams (kurie, nepaisant nacių žiaurumo, buvo didžiausi iš visų kare dalyvavusių pusių) atskleisti. Tą patį galima pasakyti ir apie straipsnius, kuriuose Sokolovas teigia, jog II pasauliniame kare SSRS buvo ne agresijos auka, bet agresorė (jau prieš karą jos įvykdytas Suomijos užpuolimas, Pabaltijo, Besarabijos ir Bukovinos aneksija iš principo niekuo nesiskiria nuo Vokietijos įvykdytos Čekijos ir Austrijos aneksijos), o kaip agresorė įsivėlė į II pasaulinį karą tą pat dieną, kai smogė Vokietijos užpultai Lenkijai į užnugarį…

Knygoje dar galima rasti daugybę straipsnių įvairiausiomis II pasaulinio karo temomis, kurie kiek kitokiu kampu atskleidžia šį didžiausią žmonijos istorijoje karinį konfliktą. Rinkinio straipsnių įvairovė tokia didelė, jog sudaro net šiokio tokio padrikumo įspūdį - straipsniai rašyti skirtingu laiku ir surinkti specialiai šiam leidiniui. Dera pabrėžti, jog Sokolovas šiurpina skaitytoją ne niekuo neparemtais rėksmingais teiginiais ir faktais - visoms citatoms, visiems skaičiams galima rasti kruopščias nuorodas į archyvus ar, bent jau, liudininkų pasakojimus. Taip pat nederėtų galvoti, jog autorius stengiasi pabrėžtinai būti "balta varna" ir "sudirbinėti savus" - knygoje rasime ir šiurpių pasakojimų apie nacių žvėriškumus (nepatartina skaityti valgant skyriaus apie tai, ką nacių konclageriuose vadino "pagalvėmis" …) bei apie tikrą, nemitologizuotą sovietų karių narsą.

Reziumuojant galima teigti, jog knygą turėtų patikti aštrios, egzotiškos, kartais specializuotos (karinės tematikos srityje) istorinės mišrainės mėgėjui.

Istorinės egzotikos mėgėjams