Knygos siužetas neįmantrus, paprastas kaip dvi kapeikos. Į nuošalius Alpių kaimus atvyksta nepažįstamas vyras, Marijus Ratis. Kažkas panašaus į Paulo Coelho „Demoną ir panelę Prym“, panašumų dar padaugėja, kai centrine ašimi tampa auksas, mat netoli kaimo yra didelis kalnas, kuris nuo senų senovės buvo kasinėjamas ieškant brangiojo metalo. Ir svetimšalis, aišku, norėtų, kad tas metalas būtų iškastas. Ar tik garsusis brazilas nemėgdžioja Hermann Broch? Tokie „panašumai“ pamažu nyksta, kai prasideda tikros linksmybės.

Pradžioje savo pasirodymu Marijus Ratis nenudžiugimo nė vieno kaimų gyventojo, tačiau pamažu...pamažu stebuklai ima vykti vienas po kito. Valkata Marijus visus pakeri. Stebuklas? Kadangi kaimai, Žemutinis ir Aukštutinis Kupronas, kaip ir turi vieną savivaldą, prasideda kivirčai tarp jų, vienas palaiko svetimšalį, kitas nusistatęs prieš jį. Tikras karas, kitaip nepasakysi. Tačiau paviršinis paprastumas, kaip ir dera tikram klasikui, čia tik „geriausias“ būdas pasakyti tam, ką nori.

Kaip teigia pats autorius „vaizduojant objektyviai“ nieko nepasakysi. O ką gi jis nori pasakyti? Abrakadabra – masinė psichozė. Sezamas atsivėrė ir skaitytoją ištinka pakerėjimas – tai ką aš čia skaičiau ne apie...? Ne, brangus ir naivus skaitytojau, tu skaitei ne apie kaimą, ne apie Marijų Ratį, o jau greičiau Hitlerio klounišką versiją. Bandai kapstytis savo smegeninėje, kas, kaip ir kodėl - dėl skonio nesiginčysim.

Kalbėdamas apie masinę psichozę Hermann Broch pasitelkia, jo žodžiais tariant „atskirą sielą“. Intelektualu, beprotiškai žavu! Problema ta, kad neperskaičius autoriaus komentarų pabaigoje, gali ir nesuprast, ką jis norėjo pasakyti, nes papasakota istorija tiktų nebent vaikiškos fantastikos mėgėjams. Tačiau, kaip ir minėjau, čia viskas labai modernu. Tik autorius galėjo pasistengti, kad tas modernumas būtų bent šiek tiek įdomesnis, o dabar...daug tuščių pokalbių, daug pasakotojo minčių, kurių esmei nusakyti užtektų kelių sakinių, žodžiu, knyga gerokai ištempta.

„Pakerėjimas“ palieka dvejopą įspūdį – kaip nenuginčijamo talento rašytojo labai gilus bandymas pasibelsti į žmogaus sielą arba alegorinį pasakojimą, kurio dialogai labai realistiški ir apie nieką, veikėjai visiški kvailiai, o pasakotojas iš serijos „suprask kaip nori“.

Blaškydamasis tarp – gili mints ir gili duobė, aš taip ir pasilikau viduryje ir nusprendžiau perskaityti knygą po kelerių metų – gal dar reikia suaugti? Gal.

Kad ir kaip ten bebūtų – verta išmėginti savo smegenėles, žaidžiant su Hermann Broch. Jis – pripažintas ir labai gerbiamas. Tik va, man bėda su autoritetais, jų garsūs vardai, kaip pakerėjimas manęs neveikia.

Hmm...