Cezar Vallejo „ATITOLINK NUO MANĘS ŠIĄ TAURĘ“

jei kris žemyn nuo žemės, -

kaip greit, vaikai, jūs nustosite augti!

<…> kaip nusileisite jūs abėcėlės pakopomis

ligi raidės, nuo kurios prasideda siaubas!"

(Ispanija, atitolink nuo manęs šią taurę, p. 62-3)

Ispanijos pilietinis karas tebuvo preliudija; vėliau prasidėjęs antras pasaulinis užgožė šiuos įvykius. Nespėjo suskambėti ir Sesario Valjecho du paskutiniai eilių rinkiniai, kurių atsiradimą būtent pilietinis karas ir paskatino. 1923 m. visam gyvenimui ištremtas iš gimtosios Peru už kairiąsias pažiūras, jis pasižadėjo nerašyti nieko, kol tai neišplauks iš jo "vidinės būtinybės", ir laikėsi šios poetinės abstinencijos ištisus penkiolika metų. Tik Ispanijos pilietinis karas privertė jį vėl prabilti, - skausmingai, tragiškai. Šis karas jį ir numarino: poetas mirė nuo išsekimo, ligoninėje. Turbūt visiems rašytojams mirus, jų kūryboje ieškoma užuominų apie mirtį, ir jos pritaikomos jiems patiems, o juk nėra tokio, kuris šį dalyką aplenktų… Tačiau S.Valjecho aiškiaregystė - nejaukiai tiksli: "Numirsiu aš Paryžiuj lyjant lietui,/ jau aš gerai prisimenu tą dieną./ Paryžiuj lis rudens lietus kaip šiandien,/ kaip šiandien bus tikriausiai ketvirtadienis." ("Juodas akmuo ant balto akmens", p. 40.). 1938 m., Paryžiuje, vieną ketvirtadienį S.Valjecho nebeliko. Liko liūdesys.

Yra poetų, kurie kančią demonstruoja, preparuoja ją visų akivaizdoje it kokią varlę. S.Valjechas nieko neįrodinėja, jis tiesiog toks, - kiekvieną sielvartą priimantis kaip savo, ne tik matantis, bet ir nepamirštantis pasaulio neteisybių. Apskritai, iš žmonių, kurie persunkti veltšmerco: "Lig šiol maniau, kad viskas pasaulyje yra tėvai ir vaikai. Tačiau mano skausmas - nei tėvas, ir nei sūnus. Jis neturi nugaros atsigulti nakvynei, ir per plati jo siela rytą nubusti." ("Kalbėsiu apie viltį", 39 p.). Amžiams prarasta tėvynė, griuvėsiais virstanti Europa - visa tai nežadino optimizmo, bet tokio koncentruoto tragizmo kitų Lotynų poetų eilėse sunku aptikti. "Mirė mano revolveryje mano motina, kumštyje mano sesuo ir brolis kruvinuos viduriuos mano<…>. Mirė mano amžinybė ir aš budžiu prie jos" ("Valandų smurtas", 22 p.). S.Valjechas tarp aktualijų (Gernikos, Bilbao, Durango mūšiai) nevengia įterpti ir siurrealistinių, a la S.Dali motyvų:

"Kas man, kad užsimečiau/ ant pečių kiaušinį vietoj apsiausto?" (p.89), tačiau jie anaiptol neatrodo žaismingi, lengvi. Gal ir dėl šito kryptingumo pas mus S.Valjechas nėra toks žinomas kiti Lotynų poetai, Garsija Lorka ar Pablas Neruda. Gal jo alegorijų, nutylėjimų pilną kalbą sunku išversti, - aprašoma knygelė - pirmasis bandymas pateikti poetą atskiru leidiniu lietuviškai. Tačiau bet kokiu atveju, S.Valjechas daro įspūdį. Jis nežaidžia poezijos.

"Mirtis? Nuneik ją visai savo rūbais!

Gyvenimas? Nuneik jį savo mirties dalimi!

Galvok, laimingas galvijau:

Apgailėtinas dieve, nusivožk kaktą.

Po to kalbėsime."

"Girdėk savo masę, savo kometą…", 85 p.

Maištinga tragika