Charles Bukowski „Moterys“

Apie knygą: Charles Bukowski – Moterys
Leidykla: Kitos knygos (2006)
ISBN: 9955640219
Puslapių skaičius: 307

Taigi. Plevėsa ir girtuoklis, talentingas rašytojas ir poetas, velniškai skandalingas, bet pamėgtas plačiosios visuomenės lyg koks angeliškas sutvėrimas. Net jei nieko nesate girdėję apie Ch.Bukowski (kuo aš, tiesą sakant, netikiu), tai jau vien knygose pridedama autoriaus nuotrauka apie jį nemažai pasako. Kartu ir apie jo kūrinius, kurių herojai – rašytojo alter ego. Būtų smagu ir lengva priklijuoti jo kūriniams „shopping and fucking“ etiketę. Tik kad to shopping čia – nė ženklo. Kaip ir kitų smulkiaburžuazinių džiaugsmų. Kaip ir tūkstančio dalykų, iš kurių susideda tūkstančiai paprastų šeimų gyvenimų. Užtat yra daug fucking. Labai daug. Ir drinking. Virš šios veiklos sferos turbūt galima kabinti visą parą dirbančios parduotuvės reklaminę lentelę (24 hours non stop). Jau skaityta apie jo darbą pašte, apie vaikščiojimą gyvenimo paribiais, apie nesuskaičiuojamas pažintis, suguloves, meilužes, kekšes, mylimąsias… Oplia – romane “Moterys” visas tas dailiosios lyties atstovių batalionas peršoka į romano centrą, užsiropščia ant viršelio, bet nepajėgia sutramdyti pagrindinio herojaus – girtuoklio rašytojo Henrio Činaskio - … ko? Polėkio? Silpnybių? Skrydžio? Ar ritimosi į bedugnę? Vieno atsakymo nesurasiu.

Daugybės anksčiau pasirodžiusių knygos apžvalgų autorius kankino vienas klausimas: na kaip toks vyras gali pritraukti tiek ir tokių moterų? Būtų galima paspėlioti, kas vilioja moteris į apšnerkštą H.Činaskio butą ir sąvartynų atliekas primenančią lovą lyg drugelius  į ugnį: a) tai, kad jis garsus? b) tai, kad jis garsus pasiekimais ne tik plunksnos srityje, bet ir lovoje? c) tai, kad dažnoje moteryje budi gailestingoji seselė, kuri tik jau pasirodys ir išgelbės štai tokį nei šiokį, nei tokį, bet geros širdies ir visa kita nelaimėlį? d) tai, kad labai patogu gyventi į viską atsiremiant klausimu “o kodėl gi ne?” e)… Tiesą sakant, nemanau, kad tai svarbu. Tai, jog knygos herojų istorijos paneigia vadovėlinę logiką “gražuolis – su gražuole, pabaisa- su baisuole”, o vadovaujasi gyvenimiškais ir absoliučiai nepaaiškinamais dėsniais, kaip tik ir yra žavu. Tačiau apie tą ugnį ir drugelius. H.Činaskis pats – dar vienas drugelis, arčiau nei daugelis prisibrovęs prie ugnies.

Kur vis dėlto slypi šios knygos patrauklumas? Gerai subalansuota – galbūt taip reikėtų įvardinti tai, kas traukė ir traukia tūkstančius skaitytojų? Ironija, cinizmas, atviro chamizmo padiktuoti poelgiai čia koja kojon eina su švelnumu, savigrauža ir tuo, ką pajunta apie kojas besiglaustantis katinas (“Buvau geras žmogus, jis tai žinojo. Gyvūnai tokius dalykus išmano”, p.307). H.Činaskis ironiškas ne tik kitiems, bet ir sau. Ir dar kai kas – jis nemeluoja. Ir kai pas jį iš velniai žino kur atskrenda pilvo šokėja, jis taip ir pasako moteriai, su kuria gyvena: „Atsitiko tai, kad esu didžiulis mėšlo gabalas!“ (p.253). Ir nors “mano kaltė mane susuko ir mane sutraukė mėšlungis“ (ten pat), jis vis tiek išvažiuoja pas naują... vargu ar teisinga sakyti „aistros objektą“. Neteisinga sakyti net „nuotykį“. Kai nuotykis tampa kasdienybe, tai - jau nebe nuotykis.

Jei koks nevėkšla sugalvotų pafilmuoti vien intymiąsias knygos scenas, serialo turbūt užtektų visiems metams. Tačiau lėkšta pornografija romano „Moterys“ neturėtų pavadinti net didžiausi kritikai. Ir tai patvirtina, kad Ch.Bukowski nebuvo tiesiog rašeiva, sugalvojęs išviduriuoti ant popieriaus visų savo patirčių. Jo viražai nuo sentimentalumo iki atviro vulgarumo, nuo absurdiškų situacijų iki kaltės ašarų yra beveik virtuoziški. Baisiausia – ir meistriškiausia –yra tai, kad skaitytoją jis patraukia į savo pusę. Ir štai kokia nors Sesilija, kuri šiaip jau yra visai normali moteriškė (žavisi vandenynu, dievina gėles, mėgsta žiūrėti, kaip baseine plaukioja žmonės), kažkodėl pradeda atrodyti tokia absurdiška ir juokinga, kad norisi greičiau įgrūsti ją į lėktuvą ir išskraidinti kuo toliau su visu jos marcipaniniu pasauliu.

O dabar apie moralę. Knygos fone taip juokingai skamba retai, bet pasitaikantys moterų šūkčiojimai „niekšas! Tu manimi tik pasinaudosi” ir t.t. Juo galima piktintis, smerkti, bjaurėtis. Bet iš tiesų beveik visais atvejais H.Činaskis tiesiog pasiima tai, ką randa ant savo namų slenksčio; kas siūlosi jam laiškais, vulgariomis nuotraukomis, kas atskrenda pas jį iš kitos žemyno pusės, kas nori tapti vienintele arba tik audringai praleisti naktį. Vis laisvėjantys moralės pančiai nustebina ir patį H.Činaskį; panašu, kad net laisvo gyvenimo vaikas nebespėja koja kojon su vis drastiškesne, vis beatodairiškesne laisve: “Seksas buvo puikus, mes daug juokėmės. Sunkiai prisiminiau kultūringesnį laiką, nė vienas iš mūsų nieko nereikalavo, bet mūsų santykiai buvo šilti, o ne bejausmiai, lyg negyvėlis santykiautų su negyvėliu. Nekenčiau tokio pasileidimo, to Los Andželo, Holivudo, Bel Ero, Malibu, Laguna Byčo tipo sekso. Svetimi susitikę, svetimi išsiskyrę; bevardžių vienas kitą masturbuojančių kūnų mankšta. Žmonės be moralės dažnai laikydavo save laisvesniais, bet dažniausiai jie neturėjo gebėjimo nei jausti, nei mylėti. Todėl atsidėdavo paleistuvystei” (p.262). Ką jau čia pridursi. Nebent tai, jog moterį, su kuria apsisprendžia likti, H.Činaskis dar išduos milijoną kartų, nesipriešindamas vis naujiems sijonams. Tik kas pasakys, kur prasideda, kur – baigiasi išdavystė, ir ar ji apskritai egzistuoja?

Pabaigai - akmenėlis leidėjams: keliose vietose užkliuvo knygos vertimas. Neskaičiau kūrinio originalo kalba, todėl negaliu spręsti, kiek vertėja išdrįso ir kiek – pabūgo rinkdamasi intymiąją sinonimiką, kuri, įtariu, originalo kalba tikrai nepasižymėjo dideliu subtilumu. Tačiau keliose vietose sunku nepastebėti ir kiek gremėzdiškų sakinių konstrukcijų. Vis dėlto tai netapo dideliu kliuviniu skaitant šią knygą.