Literatūroje ir kinematografijoje yra toks detektyvo tipas - "kietas vyrukas": išvaizdus (užtenka jam mesti vieną žvilgsnį į merginą ir ji jau "pakabinta"), protingas, šmaikštus ir aštrialiežuvis (nors šiaip nelabai kalbus), rūko kaip kaminas, geria kibirais (nepaisant to, yra sveikas ir stiprus), pažįsta visą miesto grietinėlę ir padugnes (nors iš esmės tai vienas ir tas pats), moka elgtis kaip džentelmenas (nors dažniausiai geria prišnerkštuose baruose), drabužiai paprasti ir visada tvarkingi, nesvarbu su kuo muštasi, kur gerta ar miegota (tiesa, garderobas skurdokas: vienerios kelnės, vieneri marškiniai, švarkas ir, be abejo, juodas lietpaltis; gali turėti skrybėlę), važinėjasi (nepriklausomai blaivas ar girtas) senu automobiliu (dabartinių laikų atitikmuo būtų golfukas), turi paprastą, bet patikimą ginklą (nors dažniausiai naudojasi kumščiais) - vienintelį tikrą draugą ir patikimą partnerį. Galima rasti nemažai detektyvinių istorijų (dažniausiai jos būna amerikietiškos), kuriuose veikia tokio ar panašaus tipo privatus seklys: yra gerų knygų (filmų) apie tokį "blogiuką", bet dar daugiau - prastų. Pastarąją literatūrą parodijuoja (ir jai skiria: "Skiriama prastai literatūrai") Charles'as Bukowski's romaną "Skaitalas".

Ch. Bukowski'o proza pristatoma kaip iššūkis ir priešprieša išdailintam viduriniojo sluoksnio gyvenimui: senas ožys (taip save vadino autorius) šiurkščiai, agresyviai, tačiau ironiškai ir šmaikščiai rašė apie žmones, esančius už sistemos ribų, t. y. gyvenimo dugne. Toks, pavyzdžiui, yra jo pirmasis romanas (beje, ir pirmasis Ch. Bukowski'o romanas lietuvių kalba) - "Paštas" (1971 m., liet. - 2004 m.).

Paskutinis šio kultinio JAV poeto ir rašytojo romanas "Skaitalas" (1994 m.), baigtas prieš pat mirtį, nenagrinėja visuomenės problemų ar ydų - tai, kaip minėjau, kietojo detektyvo parodija, todėl, kaip ir parodijuojamas žanras, skirtas atsipalaidavimui, bei, skirtingai nuo parodijuojamo objekto, pasijuokimui.

Susipažinkite su detektyvu Niku Bileinu: jis talentingas, protingas, pastabus, ir, atkreipkite dėmesį!, savikritiškas - "Aš buvau talentingas ir dabar esu talentingas. Kartais aš žiūrėdavau į savo rankas ir suvokdavau, kad galėjau būti didis pianistas ar dar kas nors. Tačiau ką veikė mano rankos? Kasė kiaušius, išrašinėjo čekius, užrišinėjo batų raištelius, nuleisdavo vandenį unitaze ir pan. Iššvaisčiau aš savo rankas. Ir smegenis." (11-12 p.). Jis - eruditas (žino, kad prancūzų rašytojas L. F. Celine jau miręs), myli moteris ("Kojos man svarbiausia. Tai pirmas dalykas, kurį išvydau gimęs. Tačiau tada aš bandžiau išlįsti. Nuo to laiko bandau patekti atgal. Bet man sekasi sumautai."; 9 p.). Kaip ir visi, turi trūkumų: "Deja, tą popietę pakliuvau į žirgų lenktynes, o vakare prisigėriau. Tačiau laiko veltui negaišau, mąsčiau, analizavau faktus. Viskas buvo mano rankose. Bet kurią akimirką mįslė galėjo išaiškėti. Tikrai." (22 p.). Kartą pagal Džono Bartono rekomendaciją į Niką pagalbos kreipiasi nuostabi moteris, prisistačiusi Ponia Mirtimi. Šiai poniai reikia surasti L. F. Celine (taip, tą patį, mirusį, kuris, pasirodo, nėra miręs, o trinasi Redo knygyne). Po to prisistato ir Džonas Bartonas, kuris paprašo surasti Raudonąjį Žvirblį, apie kurį nieko nežinoma, tačiau užsakovas įsitikinęs, kad jis egzistuoja. Dar kreipiasi ponas Basas, įtariantis žmoną neištikimybe, ir tūlas misteris Groversas, kuriam ramybės neduoda Džinė Nitro - pasakiška gražuolė, galinti prasiskverbti pro lubas. Be užsakovų gyvenimą gadina, kaip ir pridera kietajame detektyve, įvairūs niekšeliai: biuro savininkas, iš kurio patalpas nuomojasi Nikas, kvaili barmenai, pinigų skolintojai su savo "berniukais", smulkūs sukčiai. Tačiau mūsų seklys - kietas vyrukas ir viską sutvarkys. Ne šiandien, tai rytoj: "Atidariau stalčių. Radau puslitrį degtinės. Atsukau. Ir gerai įkaliau. Nusprendžiau, kad šiandien pakaks, o ryt vėl viskas iš naujo" (67-68 p.).

Ar patiko šis skaitalas? Labai: galima ieškoti postmodernistinių šio romano prasmių, kaip kad siūlo paskutinis knygos viršelis, bet galima tiesiog mėgautis parodija: sarkazmu, ironija, hiperbolizacijomis, pereinančiomis į idiotizmus.

Beje, nesuklyskite: garsusis Q. Tarantino filmas "Pulp Fiction" (1994 m.) nėra apžvelgiamos Ch. Bukowski'o knygos ("Pulp" - toks originalus šio romano pavadinimas) ekranizacija. Nors tiems, kam patiko "Bulvarinis skaitalas", turėtų patikti ir "Skaitalas".

P.S. Lietuviško leidimo knygos viršelis pasirodė prastos kokybės - panašu, kad leidykla "Kitos knygos" taip pat nutarė idėjiškai prisidėti prie šio Ch. Bukowski'o romano.

Puiki literatūra, skirta prastai literatūrai.