Vis dėlto, malonu, kai knygų leidėjai sugeba nustebinti ir ryžtasi leisti knygas, kurios tikrai nebus bestseleriai ir kurias mažiausiai tikiesi išvysti gimtąja kalba. O juk daugelis mūsų skaitė tą tokią rožiniais viršeliais knygą "Viduramžių riterių legendos", vėlesniame leidime pervardintą "Viduramžių riterių romanais", kur pirmą kartą detaliau susipažinta ir su Tristanu ir Izolda, ir su Karaliumi Artūru (tiesa, senajame leidime jis dar "Arturas", ir man iki šiol neapsiverčia liežuvis tarti kitaip). Ir štai šansas susipažinti su beveik originalu - Chrétien de Troyes (Kretjeno de Trua) "Persevaliu" - vienu iš garsiausių, kaip dabar sakoma, ever, riterių romanu! Sutikite, ne kiekvieną dieną juk galime skaityti XII amžiaus literatūros paminklus, todėl "Persevalio" pasirodymas, mano manymu, įvykis.

Įdomus ne tik pats kūrinys, apie kurį vos vos vėliau, įdomus ir prie jo pridėtas G. Bartkaus straipsnis, kuriame trumpai apžvelgiamas "riterių romano" žanras, jo pagrindiniai autoriai, taip pat ir Kretjeno de Trua indėlis. Iš tiesų, riterių romanas mažai ką turėjo bendro su šiuolaikine romano samprata (įdomus faktas - pvz., M. Kundera pirmuoju europietišku romanu laiko M. Servanteso "Don Kichotą" - riterių romanų parodiją) - tai buvo eiliuoti kūriniai (pvz., "Persevalį" sudarė 9199 eilutės), išaugę iš smulkių bardų ir trubadūrų kūrybos formų. Vis dėlto būtent "Persevalis" laikomas įžanga į "tikrą" romaną ir už lakoniškų šio kūrinio eilučių daugelis tyrinėtojų sugeba įžiūrėti gerokai gilesnes prasmes, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio.

Gaila, bet tai nėra eiliuota šio kūrinio versija (nors išverstas jis labai poetiškai, o kartais skaitant pagauni save rimuojant), tačiau ir šis, atpasakotas variantas, suteikia begalę smagių akimirkų. Pirmiausia, matyt, savo egzotiškumu. Tokį įspūdį sukuria neįprastas stilius - lakoniškas, atpasakojamasis, tačiau jame daug epitetų, manieringumo. Tiesa, šalia tų aprašymų atsiranda ir veikėjų pamąstymų - pvz., Išpuikėlio monologas apie moteris: "Tik vieną pasaulyje ją mylėjau. Ir atsitiko taip, kad kažin koks jaunuolis iš Velso <...> pro šalį jojo ir sugebėjo prievarta ją pabučiuoti - pati prisipažino. <...> O jeigu prieš jos valią jisai ją pabučiavo, tai ar negalėjo paskui daryti su ja ką panorėjęs? Ir kas gi patikės, kad jis tik pabučiavo, nepanoręs nieko daugiau su ja daryti: tokie dalykai eina vienas paskui kitą. Kas bučiuoja moterį ir nieko daugiau nedaro, kai jie vieni du, tas, mano nuomone, lieka jai skolingas" (p. 68). Nors tai - riterių romanas, bet dvikovų aprašymai pasibaigia lūžusiomis ietimis, griebimusi kalavijų, bet ir pats autorius daugelyje vietų rašo - kapojosi jie ilgai, bet negi čia pasakosi apie kiekvieną kirtį (Mesjė Sapkowski, kaip jums toks pasiūlymas, a? :-) Pagaliau, ir toji keistoji kurtuazinė meilė (ne kurtizaninė, nemaišykite, ak, toji išdykusi prancūzų kalba, kurtuazinė - pažodžiui verčiant būtų "dvaro", o jeigu plačiau - meilė per tarnystę moteriai) ir jos papročiai - tas begalinis moters išaukštinimas, pavaldumas ir nuolankumas jai, įvairiausi viena už kitą gražesnių mergelių paveikslai (nors pats gyviausias tai visgi liko blogosios mergelės, kuri norėjo tik žeminti riterius)! Štai tas auksinis žmonijos amžius - ko gi daugiau beieškoti? Tiesa, tuo metu buvo galima sutikti ir nervingų riterių - minėtasis Išpuikėlis štai taip kalba: "Kaipgi man nepykti? Be to, jisai išgėrė mano vyną, suvalgė tris kimštinius pyragus, mano pietums padėtus. <...> Kaip supykau, kai grįžęs visa tai patyriau!" (p. 68)

Pati Persevalio ir jo bičiulio Goveno istorija arba romano siužetas tikrai nėra įdomiausioji kūrinio dalis. Nors romane jau pastebimas gana nuoseklus veikėjo plėtojimas: įvykiai jį pakeičia, suformuoja ir dabar telieka spėlioti, kokia Persevaliui buvo numatyta lemtis, mat Kretjenas De Trua šio kūrinio nebaigė, tad Persivalis, skirtingai nuo tęsinių, Gralio taip ir nesurado, tik išvydo. Tyrinėtojai nujaučia, o legendos tęsėjai net sako, kad Persevalis turėjo išsiveržti iš "kurtuazinio riterio" įvaizdžio, kuris visus žygius daro tik damų šlovei ir dėmesiui, ir tapti Dievo riteriu, kuriam dieviškieji ir žmogiškieji riterystės idealai taps svarbesni už damos dėmesį, tačiau į šią mįslę tikslaus atsakymo taip ir nesužinosime.

Beje, iš kūrinio galima pasisemti ir kai kurių istorinių žinių - pvz., iki "Persevalio" perskaitymo net nežinojau, kad riteriai galėjo būti imami į nelaisvę ne tik per karus, bet ir per turnyrus.

Anaiptol nenorėčiau pasakyti, kad "Persevalis" patiks kiekvienam. Tačiau tiems, kurie domisi literatūra, istorija, fantasy žanro lopšiu - Arturiada - privaloma!

Įdomu ir egzotiška