Christian Kracht „Fazerland“

Apie knygą: Christian Kracht – Fazerland
Leidykla: Kitos knygos (2007)
ISBN: 9789955640370
Puslapių skaičius: 158

Vokiškas žodis „das Vaterland“ (tarti „faterland“) reiškia tėvynė. Panašiais tėvynė skamba ir angliškai – „fatherland“. Tačiau kadangi vokiečiams, kaip ir lietuviams, anglų „th“ dažnai virsta paprastu „z“, ne vienam vokiečių „kosmopolitui“ gimtasis faterlandas tampa tarptautiniu fazerlandu. Taip ar panašiai kritikai aiškina Christian‘o Kracht‘o debiutinio romano „Fazerland“ (1995, liet. 2007) pavadinimą.

Tačiau tie patys kritikai iš karto įspėja, kad tai nėra knyga apie tėvynę, net jeigu esate vokietis. Romano siužetas – vieno jaunuolio trankymaisi po Vokietiją (tėvynę? pasaulį?). Trankymasis be naudos, be tikslo: pagrindiniam veikėjui dirbti nereikia, daiktų jis nevertina (lyg ir niekina snobišką norą puikuotis garsiais vardais, tačiau, kaip suskaičiavo Castor&Pollux, viename knygos puslapių galima rasti 14 prekių ženklų pavadinimus), turi draugų daugelyje Vokietijos miestų (nors žodis „draugai“ čia ir nelabai tinkamas, nes pagrindinis veikėjas labai greit jų atsižada).

Knyga galėtų būti kelionių romanas, jeigu pagrindinis veikėjas nebūtų toks pavargęs, nusivylęs ir apatiškas: viskas jam nevykę, šlykštu ir kvaila – pradedant pamestais akiniais ir baigiant paliktais draugais. Visi, kas su juo nesutinka, yra sušikti fašistai ir naciai (vokietis vokiečiui gali taip sakyti, tačiau kitiems reikėtų būti atsargesniems vartojant šiuos epitetus), nors pats jis tėra paprasčiausias nevykėlis: pradedant pirmu rimtesniu pasimatymu, kurio metu apsišiko ir apsivėmė, ir baigiant paskutiniu skrydžiu lėktuvu, po kurio pilnos kelnės buvo jogurto. Taip ir keliauja pagrindinis veikėjas nuo visko vemdamas (tiek tiesiogiai, tiek perkeltine prasme) po gimtą šalį, pats nežinodamas ko nori: „O ką noriu tuo pasakyti? Aš supratau, ką turėjo omenyje Aleksandras, bet kartu ir nesupratau. Tam tikrais momentais viską puikiai suprantu, taip, kaip su Nigeliu ir jo marškinėliais, o paskui man vėl staiga aptemsta protas. Žinau, kad tai kažkaip susiję su Vokietija, tuo žiauriu nacių gyvenimu ir tuo, kad žmonės, kuriuos pažįstu ir vertinu, išsiugdė tam tikrą elgesio būdą, kovinę pozą ir kad jie dabar nebesugeba kitaip elgtis bei mąstyti, jie viską vertina pagal tą savo pozą. Tai aš suprantu. Bet kartais nesuprantu, kaip ši poza susiformavo, nuo ko viskas prasidėjo, tad klausiu savęs, ar taip buvo visada ir ar aš irgi toks esu, tai yra kitiems visiškai nesuprantamas.“ (71 p.)

Ch. Kracht‘as pristatomas kaip vokiečių literatūros naujos kartos atstovas. Kritikai ir skaitytojai ginčijasi: vieni pagrindinį veikėją vadina šiuolaikiniu estetu, kiti – nevykusiu stileiva, treti –nusivylusiu vartotojiškos visuomenės atstovu. Romanas blyksteli įžvalgomis ir ironija (avialinijų „Lufthanza“ leidiniai apie Vokietiją iki skausmo priminė angliškus bukletus, pristatančius Lietuvą: „Žurnale ne tik per daug informacijos, bet ir jo turinys beviltiškas. Ten visada dedami straipsniai, pavyzdžiui, apie laikrodininkus iš Bavarijos arba apie paskutinį kailiadirbį Liuneburgo šiluose. Ir visa tai išversta į neįtikinamai baisią anglų kalbą – štai taip „Lufthansa“ pristato pasauliui Vokietiją“, 61 p.), tačiau prekių ženklų pavadinimų kiekis (žr. Castor&Pollux pastabą) primena „gyvenimo būdo“ žurnalus „Cosmo“, „Žmonės“ ir pan.

Vis dėlto man knyga patiko. Net jeigu ką laikysime knyga apie atstovą tos kartos, kurią optimistai vadina kosmopolitiškąja, o pesimistai – neturinčia šaknų, greitai perskaitomas, tačiau ne per saldus romanas patvirtino nuostatą, kad žmogui reikalinga grandinė, trumpesniu ar ilgesniu atstumu neleidžiantis nutolti nuo būdos. Ir tuo inkaru gali būti tėvynė, su savo pasiekimais bei gėda, privalumais bei trūkumais. Kalbant konkrečiai apie Vokietiją:

„Pasakočiau jiems apie Vokietiją, apie didžiulę šalį šiaurėje, milžinišką mašiną, konstruojančią save pačią ten, lygumose. Pasakočiau ir apie žmones, apie išrinktuosius, gyvenančius mašinos viduje, privalančius važinėti gerais automobiliais, vartoti gerus narkotikus, gerti gerą alkoholį ir klausytis geros muzikos, o visi kiti žmonės aplink daro tą patį, tik truputį blogiau. Ir kad tie išrinktieji gali toliau gyventi tik tikėjimu, kad jie truputį geresni, truputį kietesni, truputį stilingesni.
Pasakočiau apie vokiečius, apie nacionalsocialistus ir jų švariai nuskustus sprandus, apie raketų konstruktorius ir gražiai išrikiuotą šratinukų eilę baltų chalatų priekinėje kišenėje. Pasakočiau apie žmones, koncentracijos stovyklose atrenkančias aukas, verslininkus ir jų prastai pasiūtus kostiumus, profsąjungų atstovus, kurie visada renka socialdemokratus, tarsi iš tikrųjų nuo to kas priklausytų, ir apie automistus, jų labdaros valgyklas ir nusiteikimą prieš arbatpinigius.
Taip pat pasakočiau apie vyrus, skrendančius į Tailandą, nes jie nori būti galingi ir mylimi, ir moteris, kurios skrenda į Jamaiką, nes taip pat nori būti galingos ir mylimos. Apie padavėjus, studentus, taksistus, nacius, pensininkus, gėjus, kredito statybos turėtojus, verbuotojus, didžėjus, ekstazių pardavėjus, benamius, futbolininkus ir advokatus.“ (151-152 p.)

Tiavynė