School Library Journal "

Turbūt tai - magiški žodžiai, skirti pritraukti daugiau skaitytojų ir pinigų. O magijos ir keistenybių šioje knygoje - gausu.

Penkiolikmetis herojus iš medžioklės kalnuose, į kuriuos niekas nedrįsta eiti, parsineša keistą akmenį, kuris nukrenta priešais jį iš niekur išvartydamas medžius ir išbaidydamas medžiojamus elnius. Nepavykus akmens parduoti, vaikinas pasilieka jį sau, o vieną naktį iš jo išsirita... drakonas! Tiksliau, kaip vėliau paaiškėja, drakonė. Ir jaunasis Eragonas tampa Drakonų Raiteliu, pirmuoju po daugelio metų nuo to laiko, kai karalius Galbatoriksas, ypatingų galių drakonų raitelis, išžudė arba palenkė savo valiai visus kitus drakonų raitelius. Eragonas, nors ir stengėsi nuslėpti savo drakono egzistavimą, tačiau nė neįtarė, kad jo tyko didžiulis pavojus. Mat karalius žino apie kiaušinio dingimą ir jau yra pasiuntęs razakus, nuožmius padarus, surasti kiaušinį arba naująjį raitelį. Drakonė, vien išgirdusi razakų vardą, netenka savitvardos ir nusitempia Eragoną į kalnus, tuo išgelbėdama jam gyvybę. Tuo tarpu razakai suranda Eragono dėdę ir bandydami iškvosti kankina. Šiaip ne taip nuraminęs drakonę Eragonas grįžta iš kalnų ir randa sugriautus namus, o dėdė po kelių dienų miršta.Tai paskatina Eragoną leistis į keršto kelionę.

Kerštas tampa varomąja jėga. Nežinodamas nei kas tie razakai, nei ką jie sugeba (visoje knygoje jie tarsi beveidžiai, beformiai, neidentifikuojami kaip konkretūs asmenys, taigi nežinia, kaip bus atskirti tie, kuriems ruošiamasi keršyti), Eragonas slapčia bėga iš kaimo, kad netektų pasakoti apie savo drakonę. Be abejo, knyga greitai baigtųsi, jei Eragonas neišmoktų daugelio reikalingų Raiteliui žinių ir įgūdžių, taigi jam į pakeleivius įsisiūlo Bromas, kaimo pasakotojas su labai paslaptinga praeitimi.

Na, o nuo čia prasideda svaiginantis lėkimas per Alageziją, autoriaus sukurtą pasaulį. Kelionės neįmanomais greičiais, magija ir netgi šešėlių buvimas primena G. Cook'o Juodosios gvardijos nuotykius (netgi vienas skyrius vadinasi "Šešėliai ilgėja"). Detalūs mūšių ir kovų aprašymai šiek tiek primena D. Gemmellio kovinę fantasy. Na, o daug panašiai skambančių vardų (Eragonas, Roranas, Hadarakas, Izenstaras, Farten Duras), vietiniai nykštukai ir elfai, prieš daugelį amžių atplaukę jūra iš paslaptingos šalies vakaruose, sėkmingai primins, kad knyga parašyta ir J.R. R. Tolkieno kūrybos įtakoje. Nors autorius teigia, kad vardus jis rinko ilgai ir kruopščiai remdamasis senosiomis skandinavų, germanų, rusų kalbomis. Beje, C. Paolinis sukūrė kalbas savo nykštukams ir urgalams, o elfams pritaikė senąją šiaurės šalių kalbą.

Siužetas vietomis užskuba, vietomis sulėtėja, kai kur lieka dorai neišrištas, tačiau nenusibosta tiek, kad norėtųsi visai užmesti. Labai gražus drakonės Safyros ir Eragono bendravimas, o nuoširdus Eragono paaugliškas maksimalizmas žavi ir turi galimybę bręsti kartu su autoriumi. Tiesa, istorijos pradžioje herojus sutinka raganą, galinčią pranašauti ateitį, taigi ji daugiau mažiau nusako tolimesnę istorijos eigą, todėl veiksmas tampa lengviau nuspėjamas (nors ir šiaip, mano nuomone, pasakojimo vingiai gana paprasti).

C. Paolini šią knygą pradėjo rašyti būdamas 15 metų, vardan kūrybos paaukojęs savo studijas koledže. Rašymas ir taisymas užtruko gerus trejus metus, tačiau rašytojų tėvų sūnus turėjo pakankamai užsispyrimo ir drąsos parašyti, o vėliau ir ištverti tėvų redagavimą - už ką jį galiu pagirti. Iš visų personažų gražiausias ir mieliausias yra drakonė Safyra - didelė, meili, švelni, protinga, ištikima, drąsi, nuoširdi ir... murkianti bei šilta kaip katinas. Ne veltui C. Paolini teigia sudėjęs į ją draugo, kokį kiekvienas norėtume turėti, bruožus.

Eragonas tėra pirmoji "Paveldėjimo" trilogijos dalis, taigi, knygos pabaiga nereiškia istorijos pabaigos. Šiuo metu anglų kalba jau išleista antroji dalis "Eldest", o jos ištrauką galima paskaityti internete.

Kas atsirado pirmas - kiaušinis ar drakonas?