Na, o jeigu nematėte… Ką gi, tada teks pradėti kalbą iš pradžių, nes ši knyga - tai kūrinys, pagal kurį ir buvo pastatytas Lietuvoje neseniai rodytas David'o Fincher'io filmas "Kovos klubas" ("Fight Club"), kuriame fantastiškai suvaidino B. Pitt'as ir Andrew Norton'as. Ačiū Dievui, tai nėra filmo novelizacija. Bet iš karto atskleisiu paslaptį - filmas yra vienas iš tų retų atvejų, kada jis mažai kuo skiriasi nuo knygos. Iš tiesų, pradžioje buvo net apmaudu - vaizduotė negalėjo įsivaizduoti kitokio Tailerio Durdeno, Roberto Polsono, Marlos Singer. Bet ir vėl aš apie filmą, užteks…

Taigi, gyveno pasaulyje eilinis klerkas K. Ažkas, neklausė tėvo ir nevedė "kol seksas neatsibodo, nes paskui nebus dėl ko", butą apsistatė brangiausiais baldais, bet užpuolė jį nereali nemiga, su kuria niekaip nesisekė susitvarkyti, vienintelė vieta, kur jam tai pavykdavo - tai mirtinai sergančių ligonių tarpusavio terapijos grupės, nors K. Ažkas buvo visai visai sveikas. Tai tęsėsi tol, kol nesutiko dviejų mistinių personų: Tailerio Durdeno ir Marlos Singer. Pirmasis buvo tylus išradingas visuomenės terorizuotojas, įmontuojantis į vaikiškus filmus pornografinius 25-uosius kadrus, antroji - pasikėsino į herojaus pomėgius lankytis mirtinai sergančių ligonių grupėse. Na ir tarp šios trijulės užverda tokia velniava, kad sveikas protas jos suprasti nebepajėgia. Iš pradžių tarytum viskas aišku: sprogsta K. Ažko butas ir jis prisiglaudžia pas Tailerį. Taileris įkuria kovos klubus, kur, anot autoriaus, vyrai, užauginti moterų ir be karo, neturėję tėvo - Dievo - modelio, skaldo vienas kitam snukius, taip pasijusdami žmonėmis, suvokiančiais ir valdančiais savo jėgą, o ne sustyguotos sustingusios visuomenės sraigteliais. Bet kovos klubų kūrėjo užmojai siekia gerokai toliau… Daugiau atskleidinėti siužeto neturiu teisės.

Apie ką ši knyga bendrai? Vieni joje ras anarchizmo manifestą; kiti - kvietimą išsilaisvinti iš daiktų vergijos ir sugrįžti į pirmykštį visų karo prieš visus būvį, kur išlieka stipriausias; treti - protestą prieš viską; ketvirti - jaunojo teroristo vadovėlį "pasidaryk pats"; penkti - kliedinčios šizofreniškos sąmonės srautą; šešti - mirties kaip tobulybės apoteozę ("Tobulinti save - tai masturbacija, naikinti save - gali būti išeitis"). Kaip sakoma - kiekvienam savo, bet ne silpniems nervams, nors negaliu sutikti su anotacijos teiginiu, kad "ši knyga kai kuriais atžvilgiais atviresnė net už "juodąją pornografiją"". Ji kelia daug sumaišties, klausimų, noro pervertinti gyvenimą, bet, sako, kartais tai sveika. Tiesa, mano kuklios žinios neleido nuspręsti, kokiam žanrui ši knyga turėtų priklausyti, gal kas nors padės...

Tai knyga "vienam vakarui", perskaitoma per keletą valandų. Kaip jau minėjau, tie, kas matė filmą, gali ją skaityti nebent iš smalsumo (kaip nutiko ir man), nes skirtumų nėra daug, nebent mėgautis rašymo stiliumi. Be abejo, knygoje daug daugiau pasakoma, paaiškinama, to, ką filme galėjai tik nuspėti, bet įspūdis, bent jau man, ne literatūros kritikui, smarkiai nesiskyrė. Na, o tiems, kas nematė - paskaityti įdomu, bet vargu ar būtina. Nebent mėgstate knygas tapusias "kultiniu visuomenės reiškiniu". Tik linkiu, kad tai, kas joje rašoma, netaptų "kultiniu reiškiniu"...