Apie knygą: Vytautas V. Landsbergis – OBUOLIŲ PASAKOS
Leidykla: Vaga (1999)
ISBN: 5415014020
Puslapių skaičius: 68

Turbūt nesumeluosiu taręs, jog Vytautas V. Landsdbergis dabar „ant bangos“. Kur tik jo nerasi – leidyklos vieną po kitos leidžia knygas, pagal jas statomi spektakliai, pats autorius režisuoja filmus, leidžia muzikos albumus, eilėraščių rinktines, pats įskaito savo pasakas ir taip toliau. Netgi, panašu, sūnus netrukus pasuks ir tėvo pėdomis – bent jau apie tai leistų teigti vis aktyvesnis dalyvavimas viešosiose diskusijose aiškiu tonu. Tad – visapusiška, matoma asmenybė.

Ir vis dėlto, man V.V.Landsbergis tai pirmiausia „Rudnosiuko istorijos“. Ir ne tos dabartinės, rašomos tam tikromis progomis apie slieką Siaurą, kuris taikosi visiems į gerą vietą įlįsti ar „Ežio laikraštį“. Ne, senasis, dar apie sovietmetį pasakojantis Rudnosiukas – labai ironiškas, labai taiklus ir daug mažiau teisuoliškas nei jo atgimimas.  Bet sugrįžkime prie knygos, apie kurią šnektelsime šįsyk.

„Obuolių pasakos“ – kūrinys dar iš 1999 metų, kai V.V. Landsbergio kūryba nebuvo taip plačiai žinoma. Nuo pat pirmojo puslapio knyga alsuoja smagia ironija. Dedikacija – „Jonukui ir Elenytei“, fantastiški Rimvydo Kepežinsko piešiniai (kurio iliustracijų vaikystėje pakęsti negalėjau – užtat kokios dabar smagios!), o viduje – istorijos, kurios, panašiai kaip ir Rudnosiukas, vis dėlto labiau „suaugiškos“ nei „vaikiškos“.

Kodėl suaugiškos? Juk galima sakyti, kad šioje knygoje šiek tiek mažiau socialinio konteksto (dominuojančio „Rudnosiuke“)? Ogi manau, kad visas tas surrealizmas ir nonsensas (kaip pavadintų rimti žinovai(tm)) visą savo grožį atveria būtent suaugėliams.

„Paskui pro šalį ėjo gaidys, vardu Žąsinas. Varna jam irgi šaukia:

- Žąsine, Žąsinėlė, pasakyk man, kaip Audronė kiaušinius deda?

- Atsitūpus, - oriai atsakė Žąsinas ir palengva nuėjo, sakytumei, nuplaukė.“

Vaikas čia vis dėlto nedaug ką supras. O gal be reikalo nuvertinu mažąjį skaitytoją?

Autorius smagiai peržaidžia ne tik klasikinius pasakinius siužetus („Varna karaliaus pati“), bet ir, pvz., nacionalinę mitologiją - „Pasaka apie nelaimingą Vytauto Didžiojo mirtį“. Vien už šį kūrinį knygą galima šlovinti: „O žaidimo taisyklės buvo gana paprastos. Reikėdavo pagauti miške šarvuotą kryžiuotį ir jį iš tų šarvų išlukštenti... Kas daugiau tų kryžiuočių išlukštena, tas ir laimi... Dažniausiai laimėdavo Vytautas Didysis, nes jis buvo labai didelis ir gana stiprus“. Kažkuo primena nelabai vykusį išradingo septintoko rašinėlį, ar ne?

Tik štai, niekaip negalėjau surasti, kokia logika autorius dalija personažams vardus: na, Kakadu, Kakatrys ir Kakaketuri – aišku. Bet štai kodėl sliekas Kieša, katinas – Vasilijus, žvirblis – Alioša, o lapė – Ksenofobija... Telieka tik spėlioti.

Trumpai tariant: smagios pasakos, grynas Vytautas V. Landsbergis, vaikai klauso su džiaugsmu, suaugėliai kartais net kvatoja balsu. Ir nėra moralo. Taip taip, pasakos be moralo!

„Su kuo reikės, su tuo ir kariausim... Aš noriu tekėti už kopūsto, bet jis nenori manęs imti į žmonas... Piršausi vakar, bet jis, niekšas, atsisakė. Reikės jį paimti į nelaisvę“ (tai buvo bulvės generolės Karolinos monologas)