Dievaži, tingiu rašyti apžvalgas. Bet... jau seniai nesu skaičiusi tokios geros fantastinės, ne, apskritai – tokios geros knygos. Ko gero, teisus N. Gaimanas, teigdamas, kad tai – „geriausias fantastinis Anglijos romanas per pastaruosius septyniasdešimt metų“. Mano subjektyvioje lentynėlėje „Strendžas ir Norelis“ drąsiai stojasi greta Tolkieno ir Pullmano, Bulgakovo ir Gaimano (beje, pagal stilių, temą, atmosferą „Strendžas ir Norelis“ man kiek priminė to paties Gaimano „Žvaigždžių dulkes“). O užvis tiksliausias romano apibūdinimas, manau, puikuojasi ant rusiškojo leidimo viršelio: „Taip galėjo atrodyti romanas „Meistras ir Margarita“, jeigu jį būtų parašęs Dikensas“ (A. Genis).

„Džonatanas Strendžas ir misteris Norelis“ – tai autorės Sussanos Clarke pirmoji knyga, iš karto pribloškusi skaitytojus. S. Clarke nekūrė savo specifinio pasaulio, kaip, pvz., Viduržemis, ir vis dėlto sukūrė jį – romano veiksmas vyksta Anglijoje (ir Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje...), tačiau – Anglijoje alternatyvioje ir magiškoje, tokioje, kurią pažįstame nebent iš sakmių ir pasakų: kur burtininkai tarnauja karaliams, elfai grobia žmones ir pildosi senovinės pranašystės.

Žinoma, magiškoji S. Clarke Anglija turi ir savitą istoriją. Kadaise šiaurinę jos dalį, elfų kariaunos padedamas užėmė didžiausias Anglijos burtininkas Džonas Askglasas, vadinamas Karaliumi-Varnu. Ilgai ir gal ne visada teisingai valdęs (be Šiaurės Anglijos, Karalius-Varnas turėjo dar dvi karalystes: elfų šalyje ir pragare iš paties Liuciferio išsinuomotą kampelį) Askglasas pasitraukė, tačiau šiauriečiai iki šiol pripažįsta jį karaliumi ir laukia sugrįžtant. Kartu su Askglasu iš Anglijos pamažu pradėjo nykti ir magija – aukso amžiaus burtininkų, vadinamųjų aureatų kartą pakeitė kur kas silpnesni „sidabro amžiaus“ argentinianai, na o XIX a. pradžios „magai“ jau tėra gryni teoretikai, sugebantys tik kalbėti apie magiją ir tyrinėti jos istoriją, tačiau negalintys atlikti nė menkiausio magiško veiksmo. Tai tęsiasi tol, kol tokia magų teoretikų bendrija neatranda misterio Norelio – po gerų šimtmečių pirmo praktikuojančio burtininko Anglijoje.

Alternatyviojoje S. Clarke Anglijoje magija užima itin reikšmingą vietą (nenuostabu – vienoje vietoje vienas herojus užsimena, kad netgi Anglijos kontūrus nužymėjo magija), panašu, visiškai nustelbdama filosofiją, teologiją, netgi mokslą ar literatūrą – autorė, pavyzdžiui, nė neužsimena apie garsiausius realiosios Anglijos filosofus. Užtat „Strendžas ir Norelis“ marguote marguoja išnašomis iš žymiausių burtininkų darbų bei biografijų. Taip, išnašų daug. Ir jos ilgos. Bet įdomios. Be to, suteikia knygai solidumo ir realumo įspūdį. Tikri istoriniai įvykiai (karas su Napoleonu) „Strendže ir Norelyje“ persipina su magiškąja istorija (kare dalyvauja burtininkai, kartais keisdami net Europos žemėlapį).

Kas dar? Puikūs veikėjų portretai – netipiški burtininkai (ypač knygius ir „zanūda“ Norelis; man jo knygoje gal net norėjosi ir daugiau), juodaodis tarnas Stivenas, kurį už kažką pamilo kaprizingas žiaurus elfas, anglų karvedys Velingtonas, plevėsa misteris Drolaitas... Kiek blankesni moterų paveikslai, bet kadangi beveik visos jos didžiąją knygos veiksmo dalį praleido šokdamos, tai tarkim, kad jų charakteriai atsiskleisti tiesiog neturėjo galimybių. Nuostabiai pavaizduotos Anglijos ir elfų šalies sankirtos (kad ir tiesiog gatvėse imantys augti mįslingi medžiai, kuriuos mato ne visi...), subtilus angliškas humoras, įtraukiantis siužetas su ne taip jau labai nuspėjamais jo vingiais.

Pasaulis, į kurį dar norėtųsi grįžti.