"Supjaustai gyvą ir gražų daiktą į gabalus, norėdamas sužinoti, nuo ko jis gyvas ir kodėl jis gražus, ir nespėji sužiūrėti, kai jame nebelieka nei vieno iš tų dalykų, ir tu tiesiog stovi, kraujas ant veido, ašaros akyse, o viduje - vien tik baisus kaltės keliamas skausmas." Visuomet susiduriu su problema, kai manęs paklausia - apie ką ta knyga buvo? Galiu papasakoti siužetą, kuris gana nesudėtingas, tačiau tuomet bus sugadintas skaitymas.

Galiu sąlyginai nurodyti žanrą - mistika, siaubas, juodasis fantasy . Bet tai irgi pernelyg platu ir gali reikšti bet ką.

Galiu taip pat palyginti šią knygą su kitais gerai žinomų siaubo rašytojų kūriniais - tačiau, kaip žinia, kiekvienam mėgstamiausias rašytojas yra "pats geriausias", todėl į bet kokį palyginimą bus žiūrima kaip į kritiką ar net ataką.

Todėl pamėginsiu tiesiog perteikti įspūdį. Tik tiek. Visa kita paaiškės perskaičius.

Visų pirma, kas krenta į akis - tai Barkerio stilius. Jis juodas, niūrus ir tuo pat metu atviras ir nieko neslepiantis. Barkeris nešlifuoja aštrių kampų, nemėgina vynioti realybės į vatą. Visą laiką skaitydamas tarytum jauti virš galvos besikaupiančius purvinus debesis. Tekstas liejasi tarytum lėta tamsi upė, po grėsmingai apsiniaukusiu dangumi nešanti link jūros tiek gėlių vainikus, tiek išmatas.

Antra - jo fantazija. Veiksmo scenos aprašytos gyvai, su gausybe taiklių detalių, tarytum perkeliančių skaitytoją būtent ten - į tebedulkančius pokario griuvėsius, sudegusį viešbutį, milijardieriaus rūmus ar aptriušusį Londono priemiesčių namiūkštį. Fantastinės būtybės, kurias jis kuria ( net, atrodytų, ir pačios banaliausios, kurios seniausiai virtusios siaubo filmų ir romanų klišė ), turi savitą išvaizdą, savitą charakterį, savus pomėgius, savus - tegu ir iškreiptus bei sujauktus - vidinius pasaulius, nulemiančius tų būtybių poelgių motyvaciją. Todėl visai nesunku patikėti, jog jos gali egzistuoti, ir dar daugiau - imi nejučia galvoti, kaip elgtumeisi, tapęs viena iš jų.

Trečia - tai siaubas. Šis rašytojas - suspenso meistras. Jis kuria įtampą nuo pat pirmųjų sakinių ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Kelios vietos - tik kelios, bet labai taikliai sustatytos - kai kam gali pasirodyti per žiaurios, tačiau rašytojas nesimėgauja išvirtusiomis žarnomis ir nesitaško krauju kaip vaikas upės užutekyje. Visos tos scenos reikalingos, visos aprašytos gan minimaliai, bet vaizduotė tartum paspyrėta prikuria trūkstamas vietas kur kas vaizdingiau, nei jis tai galėtų atpasakoti žodžiais.

Yra knygoje ir meilės linija - net kelios, ir erotinė įtampa, tiek ir atviros scenos, besiribojančios su pornografija, tačiau nesukeliančios pigaus bulvarinio romaniūkščio įspūdžio. Autorius nesiima moralizuoti, tiesiog aprašo viską, negailėdamas detalių, neslėpdamas nieko už kadro. Įdomu dar ir tai, jog Barkeris atvirai prisipažįsta esąs gėjus, tačiau skaitydamas heteroseksualių meilės scenų aprašymus neradau jose nieko neįprasto, dar daugiau, dažnas autorius galėtų iš jo pasimokyti.

Tačiau viskas, kas visa tai sujungia - tai pats pasakojimas. Tai tiek keršto, tiek bėgimo nuo neišvengiamos žūties istorija. Atidesni gali čia įžiūrėti ir Fausto-Mefistofelio analogą, perrašytą žymiai juodesniu stiliumi, žvelgiant paprasčiau - gėrio ir blogio kovą, verdančią purvinose urbanistinėse džiunglėse, reguliuojamose tų pačių džiunglių įstatymų. Mistinis elementas čia - būtinas. Dažnai, perskaitęs vieno populiaraus siaubo romanų rašytojo romaną, pagalvoju: o juk išmetus visas mistikas iš čia liktų nebloga istorija, daug glaustesnė, daug tikėtinesnė, labiau leidžianti įsijausti į žmonių likimus. Tačiau po šio romano taip pagalvoti nepavyko. Mistika - tai ta jėga, kuri suka visą šią siaubo mašiną, į kurią kaip dantračiai įstatyti ir veikėjai. Tariant paties Barkerio žodžiais, baimė galėtų įsukti ir pasaulį, jeigu šio ašis būtų pakankamai gerai sutepta.

Paprastai siaubo romanai manęs negąsdina, skaitau juos pusiau kaip pasakas, pusiau kaip fantastiką. Ir vis dėlto "The Damnation Game" pavyko prasibrauti pro mano skepticizmo lukštą ir pakrutinti kažkokį kauliuką manyje, tą patį, kuris suvirpa, kuomet vidury nakties pajunti kaklu ropojant tarakoną. Tai nėra viena iš tų knygų, po kurios ilgai sėdi ir mąstai. Perskaitęs ją jautiesi panašiau, lyg ką tik pravažiavęs amerikietiškais kalniukais, kuomet pačioje pradžioje, vežimėliui jau pajudėjus žemyn, tau pranešama apie priešakyje laukiantį bėgių gedimą. Visa laimė, tai pasibaigė, pagalvoji, braukdamas prakaitą nuo smilkinių, kuomet laimingai pravažiuoji iki pat galo...

Ir užsimanai dar.