Autorė. Rašytoja Colleen McCullough, australų pasididžiavimas (jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas), šlovę pelnęs detektyviniais ir istoriniais romanais, Lietuvoje labiau žinoma kaip sagos „Erškėčių paukščiai“ (ir kitos sagos – „Morgano kelias“) autorė – kad nepamirštume apie tai primena užrašas ant pirmojo viršelio.

Romanas. Šį kartą C. McCullough taip plačiai neužsimojo ir parašė romaną apie 1960 m. Australiją: tuos laikus, kai moterys negaudavo didesnio darbo užmokesčio už vyrus vien dėl to, kad jos – moterys, o turint darbą valdžios institucijose jį reikėjo palikti, jeigu ištekėdavai. Tačiau būtent tada sparčiai augo pasididžiavimo savo lytimi ir kovos už lygias galimybes daigai. Gaila, tačiau šios temos knygoje pasiklysta tarp „aktualesnių“: mistikos ir detektyvo.

Siužetas. 1960-ieji. Aplink siaučia bytnikai ir laisva meilė. 21-erių mergina iš santūrios šeimos pirmą kartą išsikrausto iš tėvų namų savarankiškam gyvenimui. Vienintelis prieinamas variantas – Namas, esantis vieną blogiausių vardų turinčiame rajone. Jau pirmą dieną Harieta Persel (toks pagrindinės veikėjos vardas) susitinka lesbietę, susipažįsta su keliomis kekšėmis bei transvestitu, sužino, kad naujoji geriausia draugė savaitgalius leidžia lovoje su vyrais, gauna pasiūlymą prarasti nekaltybę, o dorovės policininkas (buvo ir tokie) naujokę įtaria besiverčiant prostitucija – taip sakant, gera pradžia – pusė darbo (turėjau omenyje autorės sumanymą, kaip sudominti skaitytoją).

Pagrindinė veikėja – tipiškas šių laikų paauglės atitikmuo: jai atrodo, kad geriau persipjauti gerklę negu 35-erių likti dar neištekėjusia kaip viršininkė („Nesu įsitikinusi, kad man patinka Kristina Li Hamilton, prisistačiusi mano viršininke. Jai maždaug trisdešimt penkeri, ir sprendžiant iš to, ką išgirdau iš jos pokalbio su sesele, kenčia nuo, kaip aš vadinu, senmergės sindromo. Jeigu aš būsiu vieniša po trisdešimt penkerių, jau mieliau persipjausiu gerklę, nei kęsiu senmergės sindromą.“, 65 p.), ją kamuoja globalios problemos – kas geriau: seksas ar sielos draugas („Ir štai Pepė, kurią myliu, žaidžia su ugnimi visokiais būdais, nuo nėštumo iki lytiškai plintančių ligų ir galimybės būti sumuštai. Naudodama seksą kaip priemonę sielos draugui surasti! Bet kaip galima per seksą rasti vyriškio sielą? Bėda, nežinau nė vieno atsakymo.“, 58 p.), ji rašo dienoraštį ir išgyvena pirmą tikrą bučinį („Jo rankos išslydo iš manųjų, susikryžiavo teis mano nugara ir prispaudė mane prie savęs. Jis kaip reikiant mane pabučiavo. Stovėjau plačiai atmerktomis akimis ir vis dar virpėjau nuo nenusakomų pojūčių, srūvančių veidu. Aš užsimerkiau ir pasidaviau tėkmei. Ak, tai buvo nuostabu!“, 100-101 p.). Nors paaugle gal ir nederėtų jos vadinti – Harieta gyvena atskirai nuo tėvų, turi darbą: finansiškai ji iš tiesų nepriklausoma mergina.

Angelėlis – Namo šeimininkės dukrelė Flo. Jai septyneri, tačiau ji vis dar nekalba, motina ją dar maitina krūtimi, nors leidžia gurkštelti ir alkoholio („– Bet juk ji taps alkoholike! – sucypiau aš. <...> / – Kas? Flo? Nee! – visai nerūpestingai atšovė ji, – princese, to nerodo nei kortos, nei jos horoskopas. Brendis – ne tik girtuoklių gėrimas, jis labai nuramina sielą“, 82 p.). Vėliau paaiškėja, kad mergaitė serga autizmu, o šiuose Namuose gyvena kaip mediumė, šių namų savininkei poniai Delvekio Švarc padėdama burti ir pranašauti: „Mediumė Flo. Jos motina leido suprasti, kad, rutulio padedama, ji bendrauja su mirusiais, tačiau tiksliai neapibūdino jos veiksmų padedančių bendrauti su anuo pasauliu. Flo žino atsakymus į visus klausimus, kuriuos užduoda „mano klientės“ (64 p.).

Rimtesni dalykai. Romane galima rasti ir vertingų dalykų: be minėto 1960-ųjų požiūrio į moteris, yra užuominų apie senbuvių ir naujųjų australų santykius („Krisė dar buvo čia, kai Demetrijus, naujasis australas, dirbantis su sudėtingesniais rentgeno aparatais, vežė pas mus nesuskaičiuojamą galybę pacientų. Demetrijus yra graikas, priklauso organizacijai, bendraujančiai su įvairių tautybių žmonėmis, taip pat ir daugybe naujųjų australų. Man labai patinka naujieji australai, be to, aš manau, kad jie naudingi mūsų šaliai (mažiau kepsnių su bulvytėmis, daugiau befstrogenų). Mano šeima šlykštisi jais, taip pat ir panelė Kristina Hamilton. Gaila, nes Demetrijus mano, kad Krisei viskas gerai. Jis vienišas, ganėtinai aukštas, ir kaip atvykėlis atrodo visai neprastai. Jis užsiminė, kad durininko darbas laikinas. Ketina studijuoti technikume, o naktimis mokytis automechanikos, nes svajoja turėti nuosavą garažą. Kaip ir visi naujieji australai, jis daug ir sunkiai dirba ir taupo kiekvieną pensą. Mano manymu, senieji australai niekina naujuosius todėl, kad pastarieji darbą laiko privilegija, ne prievole. Jei būna tokie laimingi, kai turi savo vietą, kai pilvai sotūs, o banko sąskaitoje yra šiek tiek pinigėlių.“, 89-90 p.), jauno žmogaus pasikeitimus, pradėjus savarankišką gyvenimą („Ne, aš nepasikeičiau, bet tapau kitu žmogumi. Aš įgijau drąsos spręsti pati ir valios nenusileisti žmonėms, kurie žaidžia mano jausmais.“, 135-136 p.). Tačiau tokios temos kūrinyje pasitaiko labai retai ir yra užgožtos pagrindinės temos: sužinoti „Who the F**k is Alice?“. Oij, atsiprašau: pagrindinė tema – sužinoti, kas gi iš tiesų yra ponia Delvekio Švarc, koks jos ryšys su Namu, Haroldu ir pan.

Labai nustebino pirmajame priešlapyje įdėtas paveikslėlis, kuris yra spalvotas! Jis atrodo dar keisčiau, kai knygoje daugiau jokių iliustracijų nerandi. Tačiau jeigu spalvotos iliustracijos tokioje knygoje įsimintinas dalykas, tai pats piešinys nevertas įskilusio krištolo rutulio – Harietos astrologinė lentelė.

Sutapimai arba pranašystės. Trumpai apibūdinti romaną galima būtų taip: mergina, ieškanti gyvenimo kelio, būrėja, kortos ir krištolinis rutulys, katė, paslaptys, kekšės ir meilužiai, šiek tiek sekso. Visa tai kažkur skaityta? Jurga Ivanauskaitė galėtų apsvarstyti galimybę paduoti C. McCullough į teismą už plagiatą, o leidykla „Tyto alba“ romaną „Placebas“ galėjo išleisti ir serijoje „Garsiausios XX a. pabaigos knygos“, jeigu jau „Angelėlis“ į šį sąrašą pateko...

Asmeninė nuomonė . Žr. priekabiojo kritiko nuomonę apie J. Ivanauskaitės romaną „Placebas“, tik C. McCullough knygoje nerasite lietuviškų aktualijų. O savi marškiniai arčiau kūno...

Ne vardas atveria duris į aukštybes