Apie knygą: Cornelia Funke – Drakono raitelis
Leidykla: Alma littera (2005)
ISBN: 9955089822
Puslapių skaičius: 432

Kas nenorėtų paskraidyti ant drakono? Na taip, tikiu, daug kas nenorėtų, bet tokie retai skaito maginę fantastiką. Pastaruoju metu turbūt sunkiau rasti knygą paaugliams, kurioje magijos, burtų, raganų ar drakonų nebūtų nė kvapo, negu tokią, kur visų jų knibždėte knibždėtų. Kuo labiau žmonija įninka į technologijas, tuo labiau, matyt, ją kamuoja stebuklų ilgesys. Bet ką daryti tokiam technokratiniam pasaulyje patiems drakonams?

Apie saugaus slėnio, vadinamo Dangaus Pakraščiu, paieškas ir yra ši knyga. Visiems „Eragono“ gerbėjams galiu iškart pasakyti, kad „Drakono raitelis“ sukurtas anksčiau nei ta knyga (1997-aisiais) ir yra apie visai kitokį pasaulį. Truputėlį skirtingą nei mūsų, bet vis dėlto atpažįstamą, šių laikų pasaulį. Tiesa, jame gyvena kaukai, elfai, brangakmenių nykštukai, net vienas kitas baziliskas... Tik ne kiekvienam pasitaiko laimė ar nelaimė juos sutikti. Berniukui Benui, būsimam drakono raiteliui, ji kaip tik pasitaikė.

Ir Benas kaip tik buvo toks žmogus, kuris labai labai norėtų paskraidyti ant drakono. Net jei kartu su juo skris bambeklė kaukutė, kuri, atrodo, daugiausia rūpinasi grybais (kuriuos valgo) ir kaip ką nors kuo nors įtarti. Net jei žemėlapis, gautas iš mokslininko kartografo žiurkiaus, ne visada gali patarti, kur saugiai leistis stojus dienai, o Dangaus Pakraštys jame apskritai nepažymėtas. Net paaiškėjus, kad draugus persekioja siaubūnas Dilgius, kurio gyvenimo tikslas – sunaikinti visus drakonus... Šioje knygoje yra visko, kas suteiks keletą valandų smagaus skaitymo perdaug neįsitraukiant: nuotykių, pavojų, kelionių, įdomių susitikimų, aiškūs charakteriai (negaliu pasakyti, kad sudėtingi – iš tiesų veikėjų santykiai gana nuspėjami). Tiesa, joje nėra epiškumo, užmojo, gilumo – apysaka* nėra tokia, kurią norėsis cituoti ar parafrazuoti, kuri taptų tarkim, kertiniu nuomonės apie drakonus šaltiniu. Drakonas Lungas, pakilęs iš savo gyvenamojo slėnio, kurį sumanė užtvindyti žmonės, kaip tik nėra itin ryškus personažas – jam tarsi neleidžiama išskleisti sparnų. Pirmu smuiku groja gauruota miško kaukė Sierakailė, kuri globoja drakoną (miško kaukų ir drakonų bendrabūvis, pasirodo, įprastas dalykas), ir baisūno Auksinio Dilgiaus šarvašveitys, nedidukas ir bailus homunkulas Musiakojis, kurio misijai bei  abejonėms taip pat skirta daug vietos. Karts nuo karto pasirodo ir kitos stebuklinės būtybės; beje, jas tiesiog traukia vienas prie kitų, o tai, kaip suprantate, gerokai apsunkina slaptas paieškas... Gerų žmonių, kurie džiaugiasi susitikę drakoną, o dar įdeda paviržio į kelionę, irgi pasitaiko. Trumpai tariant, pats vienas Lungas niekaip nepasiektų iškelto tikslo, čia ir moralas apie skirtingų rasių padarų draugystės galimybę ir netgi būtinybę.

Knygos trūkumais įvardinčiau nuspėjamumą ir hmmm, stebuklingų būtybių buitiškumą, ar kaip tai įvardinti: joms truputuką trūksta maginio šarmo. Tiesa, dar šiek tiek erzina, kai viską išriša pranašystė, kuri buvo kadų kadaise pasakyta, - turėtų lyg būti atvirkščiai, tai pranašystę reikėtų išrišti, išaiškinti, atskleisti, o autorės pasirinktas sprendimas - tarsi bandymas uždaryti besisukančias duris: kažkurioj pusėj vis tiek atvira.

Įdomiausias knygos herojus, žinoma, ne Lungas, o Auksinis Dilgius – neigiamas, piktas, nesąžiningas, pasipūtęs, savimyla herojus, bet stiprus ir gudrus, kad nebūtų nuobodu su juo kovo... tiksliau, nuo jo bėgti, bent didžiąją dalį knygos.

Netikėčiausia veikėja – žiurkė lakūnė.

Būdas, kaip išbaidyti įkyrius elfus: „Aukštyn, apspangę atsipykę ateiviai! Bėkit, baikštūs bepročiai bėduliai!“ ir t.t. Nežinia kodėl tai įvardinta rimavimu bei eiliavimu. Turbūt todėl, kad lietuvių kalboje nesugalvota dar termino, kuriuo būtų galima pavadinti kalbėjimą pradedant žodžius iš kokios nors vienos raidės.

Perspėjimas: ne visada gali pažinti giminaičius, jei buvai palikęs juos ilgus amžius vienus...

* Nebloga apysaka – 400 su virš puslapių...