Corrine Maiier „SVEIKA, TINGINYSTE!“

Ši knyga nėra skirta tinginiams ir cinikams, kurie ramia sąžine apsimeta, kad dirba tuo metu, kai linksmai sau naršo Internete. Mes...tai yra, jie ir taip žino, kad tikėti "motyvuojančiais" viršininkų pliurpalais ir oficialia įmonės propaganda yra neprotinga. Jiems neskauda sąžinės nepersistengiant darbe, kadangi jie patys neblogai išmano medinę kalbą (medinė kalba: įstaigų žargonas. Ypatybės: asmeninių įvardžių ir daiktavardžių eliminavimas arba bent jau pakeitimas daugiskaita: "mes" vietoje "aš", "įvykdyta" vietoj "įvykdžiau"; konkretumo vengimas: "stengtis vykdyti" vietoje "vykdyti"; anglicizmų gausa: "pozicionuoti" vietoj "padėti"). Tikslinė "Sveika, tinginyste" auditorija būtų kitos knygoje minimos ofiso žiurkių kategorijos: plaukiantieji pasroviui, kurie imlūs instrukcijoms ir todėl sugertų ir šioje knygoje deklaruojamus patarimus, taip pat griovėjai, kuriems būtų pravartu suprasti, kad lengviausia įmonę sugriauti iš vidaus visiškai nieko neveikiant.

Knygoje pavyzdžiu imtas prancūziškas verslo modelis visai neblogai tinka ir Lietuvai, kurioje laukinis kapitalizmas pasistatė ant galingos sovietų paliktos biurokratinės mašinos pagrindo. Biurokratija egzistuoja pati dėl savęs, kapitalizmas reikalauja pelno. Sudėk šiuos dalykus krūvon, ir gausi tipišką nūdienos įmonę: monstrą, deklaruojantį "viskas dėl pelno" bet iš tiesų dirbantį sau. Didžioji dalis darbingo amžiaus žmonių, potencialių įmonės aukų, žino apie propagandos jėgą ne iš nuogirdų ir įmonių šūkių tikrąją prasmę atpažįsta nesunkiai, pavyzdžiui kad "žmonės - mūsų didžiausia vertybė!" iš tiesų reiškia "išspausim kaip citriną ir išmesim". Taip pat jie suvokia anglų kalbos svarbą ir moka prikaišioti tarptautinių žodžių protingumo įspūdžiui sudaryti iš tikrųjų nieko nepasakant. O ir patarimai "lakstyk su dokumentais rankose, tada atrodysi svarbus ir dirbantis" bei "neškis darbą namo taip, kad visi tai matytų" irgi yra iš serijos "patys mokam!"

Ciniškų tinginių taip pat nenustebins ir konkretūs faktai bei pavardės, minimos knygoje. Netgi jei jie nežinos, apie ką eina kalba, tiesiog gūžtels pečiais - ‚taip ir turėjo būti'. Jiems netgi bus nelabai įdomu, kadangi knygos autorė pati yra dirbusi įmonėje ir tuščiažodžiavimo antspaudas pastebimas jos rašymo stiliuje, kai visoje trumpoje knygoje kalbama abstrakčiai ir sumaltai, o knygos pavadinimo koziris - nieko neveikimo taktika - išdėstyta keliuose paskutiniuose puslapiuose. Viskas dėsninga - bet kokiame įmonės žodingame ir niekam nereikalingame susirinkime svarbiausi dalykai glaustai išdėstomi pačioje pabaigoje, kitką susirinkimų aukos yra išsitreniravę pamiršti dar nepasibaigus sakiniui. Ciniški tinginiai labiau vertina trumpą ir taiklią įmonės gyvenimo satyrą kaip kad "Dilbert" (www.dilbert.com) komiksų serija arba šaipymąsi "rimtu veidu" imituojant mechanizmą, kaip kad britų seriale "The Office", o ne parodant pirštu. Tačiau net ir ciniško tinginio juodą širdį nors truputį pralinksmins žinojimas, kad esi ne vienas toks surūdijęs sraigtelis mašinoje. Nes tingėti, ką ten slėpsi, smagu.

P.S.: Nepasirašinėju apžvalgos tikrąja pavarde tuo atveju, jei esami ir potencialūs darbdaviai skaito šitą puslapį. Knygoje neminimas, bet labai svarbus tinginio principas: neleisk viršininkui žinoti, kad tu žinai, jog jis žino, kad tu žinai.

Tingėti - smagu