Kinų autoriaus knyga. Smalsu. Ypač prisiminus šiuolaikinį Azijos kiną, kurio pasižiūrėti susirenka pilnos salės. Jau dvejus metus "Kino pavasario" Lietuvoje favoritu tapo korėjiečio Kim Ki-duko filmai, šiemet sužavėjo Wong Kar Way ("2046"), bei Changwei Gu ("Povas"). Atrodo, kad iš Azijos šiuo metu nemažai tikimasi, o ji Europos lūkesčius sugeba patenkinti. Tarsi Azijos menas gali kalbėti naujai, o gal švariai apie tokius dalykus, kurie čia jau seniai įsukti į purvo ir komercijos košę, pvz.: seksas, smurtas ir t. t.

Dai Sijie romanas šiuos lūkesčius patenkina. Pagrindinių veikėjų Luo ir Siuvėjėlės meilės istorija pirmapradžiu paprastumu primena Kim Ki-duko filmo "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris..." kadrus. Kuomet kalbama apie smurtą, pavydą, pažeminimą, nesidraskoma lyg muilo operose, nesileidžiama į skandalus, kurie šias prigimtines patirtis subanalintų, paverstų butaforija.

Kūrinio apimtis išties nedidelė (156 p.), tačiau užtenka vieno kito epizodo, kad taupiu žodžiu būtų sukurtas stiprus įspūdis. Romano tonas iš esmės paprastas, be patetikos. Nesileidžiama į peripetijas, pasakojama tik tai, kas svarbiausia.

Kartais gali pasirodyti, kad siužetas rutuliojasi pernelyg palankia pagrindiniams veikėjams linkme, tačiau tuomet sau primenu, kad tai nėra gyvenimo kronika. Tai romantikos kupinas pasakojimas apie tris jaunus žmones.

Veiksmas vyksta kultūrinės revoliucijos Kinijoje metu. Dai Sijie, kaip ir romano pagrindiniai veikėjai, buvo siųstas "perauklėti". Dėl šio sutapimo tikiu romane atskleistos aplinkos autentiškumu. Ir tuomet džiaugiuosi, nes atrodo, lyg pildyčiau savo istorijos žinias, kurios apsiriboja mokykloje į galvą kaltomis pasaulinių karų ir kitų didžiųjų mūšių priežastimis ir pasekmėmis, visai nesusijusiomis su žmogaus patirtimi ir išgyvenimais.

Pagrindinė kūrinio tema - geismas pasakoti istorijas ir skaityti knygas - dvelkia pasakas primenančia archaika. Bet gal čia yra knygos žavesys? Iš miego prikeliami devyniolikto amžiaus rašytojų vardai (Balzakas, Hugo, Stendalis, Diuma, Floberas, Bodleras, Romenas Rolanas, Ruso, Tolstojus, Gogolis, Dostojevskis, Dikensas, Kiplingas, Emilija Brontė), kurie tikrai nėra skaitomiausi šiomis dienomis, žavimasi knyga, kai tuo tarpu dabar jos autoritetas sumenkęs. Knygos poveikiu romane neabejojama, jis metaforiškai gali būti suvoktas kaip vienintelis būdas išgyventi humanitarinių vertybių nepaisančioje aplinkoje, knyga gali padėti "augti" asmenybei, o kartais sukelti švelniai komiškų padarinių, apie kuriuos perskaitysite patys.

Ši knyga jaunuoliams. Ne veltui ant viršelio sakoma: " Jaunatviško entuziazmo ir meilės kupinas romanas ". Pagrindiniams veikėjams (pasakotojui, Luo ir Siuvėjėlei) yra po 17, 18 metų (toks galėtų būti ir skaitytojų amžius, jei jau jį reikėtų apibrėžti). Jų maksimalizmas nėra afišuojamas, tačiau pastebimas, ypač tais atvejais, kai kalbama apie perskaitytas knygas: "Vis dėlto aš nemirsiu nepatyręs, kas yra meilė, mylėjimasis ir toji kova su visu pasauliu, kuria jis kovojo" (97 p.). Kai kurie knygų, rastų vogtame lagamine, autoriai jau skaitomi ar net privalomi mokyklų programose. Tad nors ir nesiekiau surasti šios knygos "tikslinės grupės", atrodo ji yra ar gali būti. Tuo pačiu neabejoju, kad šiuo jaunatvišku entuziazmu užsikrės ir labiau pagyvenęs skaitytojas.

Nelygumai. Romane puikiai sukuriamas atokaus kaimo įspūdis, kur žmonėms gyventi padeda burtai ir prietarai. Į šį kaimą perauklėti atsiųsti inteligentų vaikai Luo ir pasakotojas, be abejo, skiriasi nuo kaimo, jie šiuolaikiškesni. Tačiau vis dėl to neskoninga, kuomet jų bendro pokalbio metu vienas pasako: "aš neišsikalinėju" (67 p.). Tai, be abejo, buvo vertėjo sprendimas, tačiau nuo šio žodžio dvelkia toks "lietuviškumas", tiesiog neįtikėtina, kad ir "ten" taip galėtų sakyti, jei ir čia toli gražu ne visi taip šneka. Akimirksniu subliūkšta įspūdis, kad klausaisi tolimos Azijos istorijos, ir reikia laiko, kad atsitokėtum.

Šiokių tokių abejonių sukėlė ir tai, kad pradžioje sakoma, jog šie du perauklėti siųsti jaunuoliai rimtai niekad nestudijavo: "Nei Luo, nei aš niekada nebuvome studentai. Mums nenusišypsojo laimė sėdėti licėjaus suole. Kai mus, "intelektualus", išsiuntė į kalnus, kaip tik buvome pabaigę trečius metus koledže" (9 p.). Taigi dėl to suprantamas jų troškimas skaityti uždraustas knygas, nes net ir namuose jie tokios progos neturėjo. Tačiau pabaigoje pasakotojas prabyla aliuzijomis į kūrinius, kurie nebuvo rasti lagamine: "Visai netekom vilties, nes vieta, kur galima būtų pasislėpti nuo įstatymo, kur mūsų Romeo ir nėščia Džiuljeta būtų galėję pabėgti ir padedami buvusio policininko, virtusio Penktadieniu, gyventi kaip Robinzonai, neegzistavo" (135 p.). Tai, žinoma, tik smulkmena, bet kyla klausimas, kaip neišprusęs jaunuolis gali vartoti tokius palyginimus, jei lagamine šių knygų nebuvo. Tuomet atrodo, kad autorius tiesiog susipainiojo.

Galvoje sukasi visai kitame kontekste etnologo R. Trimako mestelėta frazė "Lietuvos skandalu jau nebenustebinsi". Dabar stebinti galima tik paprastumu, kuo ir pasižymi ši knyga. Ir dar vienas, visiškai praslydęs jos bruožas - tai rytų ir vakarų kultūrų harmoninga jungtis, užšifruota jau pavadinime "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė". Kinai, skaitantys Vakarų Europos literatūrą. Norėčiau ir aš rasti lagaminą, pilną Azijos literatūros klasikos...

Meilė ir Kinijos kultūrinė revoliucija