Apie knygą: Dan Simmons – Illium
Leidykla: Gollancz (2003)
Puslapių skaičius: 642

Mūsų visas kiemas sirgo už trojėnus (būtent taip Trojos gyventojai vadinami N. Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“ lietuviškame vertime). Nežinia, kodėl nemėgome  achajų – gal dėl to, kad lietuviai mėgsta užjausti pralaimėjusius, o gal dėl to, kad trojėnai gynėsi nuo užpuolikų? Iki šiol man užuominos į graikų mitus yra kabliukas, kuris patraukia skaityti kūrinį. O graikų mitus mėgsta naudoti ne vienas ir ne du rašytojai, taip pat ir fantastai (pvz., H. L. Oldie „Herojus turi būti vienas“). Taigi, Dano Simmonso „Ilium“ patraukė jau pavadinimu ir aprašymu – Homero „Iliados“ siužetas, mintys ir idėjos per mokslinės fantastikos prizmę! Ir nors kiek gąsdino knygelės storis – 642 p. – bet pasiryžau imtis.

Pirmasis įspūdis: velniava, koks sunkus tekstas! Vis dėlto, paprastai fantastinių romanų kalba netgi originale nėra labai žodinga, meninės priemonės neretai aukojamos siužeto ar idėjų labui. Šįsyk gi turi grūstis ne tik per technines kosminių skrydžių detales, bet ir per... W. Shakespearso (Šekspyro) sonetus, dramas, M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ citatas, dar gerai, kad „Iliados“ veikėjai atrodo savi, tarsi buvę kiemo draugai, o siužeto detalės – tik primirštos. Bene pirmą kartą skaitydamas fantastinį kūrinį, aš pajutau bendrojo literatūrinio išsilavinimo trūkumą! Ir tai – ne Sapkowkiškas postmodernizmas, žaidimas nuorodomis, kur tiesiog smagiai pakikeni, atradęs peržaistą situaciją, bet panaudojimas kitų literatūros kūrinių kaip įrankių atmosferai, siužetui ar veikėjų paveikslams kurti. Taigi, skaitant ne pro šalį būtų buvęs šalia ne tik anglų – lietuvių kalbos žodynas, bet ir „Audra“. Be to, bene pirmą kartą fantastikoje galima sutikti nuorodą į A. Solženytsino „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“, vėliau radau, kad yra nuorodų ir į V. Nabokovo kūrinį ("Ardoro Ada"). Įdomiai paliečiama ir antisemitizmo tema (jam prognozuojama penkių tūkstančių metų trukmė), truputis graikų filosofijos. Tad knyga tikrai turtinga.

Siužetas – įtraukiantis, o kadangi jis pinamas iš trijų siužetinių linijų. Kai vienoje tampa nuobodoka, gelbsti kita. Kaip jau aišku iš pavadinimo, knygoje veikia ir graikai (achajai), ir trojėnai: Achilas, Odisėjas, Hektoras, Elena (kaip gi be jos). Į operaciją „laisvę Elenai“ kišasi Olimpo dievai – Dzeusas, Afroditė, Atėnė, Apolonas. Bet visas kortas sumaišo iš XXI amžiaus gūdumos prikeltas klasikinės literatūros mokslininkas Hockenberris. Kodėl? Cherchez la femme! Antra siužeto linija driekiasi Žemėje, kur, kaip ir labai dažnai (anti)utopijose, paskendę hedonizmo ir saugumo liūne, gyvena civilizacijos viršūnę pasiekę žmonės. Tiesa, jie jau nebemoka nei rašyti, nei skaityti, tad lieka tik pagrindiniai užsiėmimai: trumpoji dauginimosi proceso dalis be rizikos susilaukti palikuonių, vakarėliai, maistas ir gal drugelių kolekcionavimas. Jų gyvenimo trukmė Žemėje – lygiai šimtas metų, po to – iškeliauja į post-žmonių kolonijas danguje, kur, kaip mano, toliau tęsia malonią ir nevarginančią egzistenciją. Tokioje kompanijoje, be abejo, turi atsirasti atskalūnų (žr. A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“), kurie norės kažko daugiau. „Daugiau“ dažnai reiškia „per daug“, nes randama, jog nemokami pietūs – tik pelėkautuose.  Na, o trečiąją liniją brėžia man bene mieliausi šio pseudoepo veikėjai – moravecai, arba autonominiai, biomechaniniai organizmai, žmonių paskleisti po Saulės sistemą Prarastojo Amžiaus metu. Supaprastintai pagal fantastikos klišes – kiberiai (Wordo taisytuvas tik ką pataisė į „kibirus“ ;). Užtat kokie kiberiai! Būtent jiedu (Mahnmutas ir Orphu iš Ijo) yra senosios Žemės literatūros gerbėjai: Mahnmutas – Shakespearso, o Orphu – Prousto. Būtent jų šnekos labiausiai vertė vargti, pūgšti bei planuoti apsiskaitymo spragų kaišymą. Be abejo, šios margos kompanijos keliai maždaug knygos viduryje ima susikirtinėti, ir tada prasideda...

„Mano vardas – Hera“, - taria deivė, - „ir aš atėjau išvaduoti jūsų, kvaili kvaili moravekai, nuo apgailėtinumo visam visam laikui. Aš niekada nemėgau jūsų padermės.“
Kol ji kalbėjo, aš – laukiau. Pagaliau, tai – Hera, Dzeuso žmona ir sesuo, dievų valdovė ir pati galingiausia iš visų deivių. Na, nebent Atėnė jai prilygsta. Bet turbūt tai buvo žodžiai „jūsų padermė“ iš frazės „aš niekada nemėgau jūsų padermės“. Aš gimęs XX amžiaus viduryje, gyvenau ir XXI amžiuje, esu girdėjęs tokius žodžius anksčiau – per dažnai. Kad ir kas benutiktų, aš nutaikiau lazdą ir trenkiau į arogantišką kalę. Nebuvau tikras, kad 50 000 voltų paveiks deivę“. (p. 487)

Košė. Deja deja, kiek stiprus ir patrauklus yra viso kūrinio vystymas, tiek apmaudžiai nuvilianti atomazga ir prologas į antrąją dalį. Pradžioje scenos, panašios į cituotą, atrodo vykusios ir vietoje. Bet vėliau kažkas suyra Danijos karalystėje. Beveik išnyksta interteksto malonumas. Lėtus samprotavimus keičia energingas, bet nelabai protingas veiksmas (turiu alergiją išsigelbėjimams paskutinę akimirką, kai prieš tai niekam tikęs veikėjas staiga pilotuoja nevairuotą aparatą it koks A. Skywalkeris). Mokslinės fantastinės idėjos vis labiau primena magiškosios fantastikos visaleistinumą, net ne kosminę operą. Galiausiai – akis pradeda badyti loginės siužeto skylės. O kai paaiškėja, kad su pabaiga niekas nesibaigė, kad išsirišo pusantros linijos... Rimtai suabejoji, ar imsiesi antrosios, dar storesnės dilogijos dalies „Olimpas“.

Reziumuoti? Kūrinys turtingas, plečiantis žinias, siūlantis ieškoti ir žvelgti plačiau, tikrai ne eilinis fantastinis romanas. Kita vertus, arba pabaigoje pataikaujama action mėgėjams, arba aš visiškai nesupratau autoriaus kūrybinio sumanymo, nes taip  staigiai keisti kūrinio atmosferą iš dramos į bajavyką – tai nervinti ir vienus, ir kitus skaitytojus. Pirmieji, manau, neįveiktų lėtų pirmųjų dviejų trečdalių, o antrieji liks nusivylę atomazgos banalybėmis ir trach-babach. Tad – einu ieškotis W. Shakespeare „Audros“. O tada spręsiu, ką gi daryti su „Olympos“.