Dantų griežimo simfonija

Apie knygą: Rimantas Černiauskas – KORIDORIŲ VILKAS
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2007)
ISBN: 9789986394877
Puslapių skaičius: 175

Kai visa Lietuvos žiniasklaida kaltinama atitrūkimu nuo paprasto žmogaus, koncentracija į didžiųjų (cha) šalies miestų gyventojus ir užuomaršumu, jog šalia dar gyvena gyvenviečių, kaimų ir miestelių šviesuoliai ir tamsuoliai, rašytojų tokiomis nuodėmėmis neapkaltinsi. Apie kaimą jie rašė, rašo ir tikriausiai rašys.

Jis – neišvengiamai prasigėręs (viešoji nuomonė), pilnas kažkokio pūvančio nuobodulio, banalių šeimyninių scenų – tebėra lašas vilties visokio plauko kūrėjams, kad va kaimo gyvenime tai jie ras neišsenkantį įkvėpimo šaltinį, originalumo kibirkštį etc. Juk visai madinga ir populiaru kaimo keistuolius fotografuoti, filmuoti, aprašinėti, įrašinėti... Tada snobiška didmiesčių auditorija neišvengiamai bus priversta susirinkti į kokią oficialią parodą ar knygos aptarimą ir kalbėti apie tuos bulviakasių žmones kaip apie kokius retus vabzdžius.

R.Černiauskas, deja, už savo kolegas niekuo ne originalesnis. Daugelyje vietų – net nuviliančiai banalesnis. Pradžioje dar sukandusi dantis skaičiau jo įžvalgas šiandienos ir truputį ankstesnio kaimo tema, kartodama sau, kad kankinystė vardan tolerancijos – šventas dalykas. Bet jau knygos viduryje visiškai palūžau, ir tada ėmė erzinti viskas: ir dedikacijos po daugeliu apsakymų (“Vienai Reginai”, “Vienai Nijolei”, “Teodorui”), banalūs, neišbaigti, o daugeliu atvejų – net tinkamai ir nepradėti psichologiniai charakteriai, gausybė klišių ir net kai kurios elementarios gyvenimiškos logikos klaidos. Štai, pavyzdžiui, rašo žmogus apie nedarnios šeimos nedarnų gyvenimą “komunalkėje”. Kur vyras – neištikimybės, girtuoklystės ir to nuodėmių rinkinys. Mokantis tik periodiškai pabandyti pasikarti. O palikdamas savo žmoną (ar jos išvarytas – čia kaip pažiūrėsi) ima ir atsiunčia žmonai laiškelį. Kuriame rašo, kad “jie su Viktorija myli vienas kitą. Jie nekalti, kad pamilo…” (p.53). Dabar žinosiu, kad riteriai, kurie žmonoms apie savo naują pasiją elegantiškai praneša aukštuomeniško stiliaus laiškeliu, slepiasi, pasirodo, visai ne pilyse ar dvaruose, o „komunalkėse“.

Labai labai nevykę man pasirodė bandymai pažvelgti į pasaulį moters akimis. Visa bėda, kad pasakotojui moterys – tai tik vaikštantys kompleksų, vienatvės ir baimės neištekėti komplektai. Antra vertus, apsakymas apie gėjų parkelį – irgi vienas liūdnesnių literatūrinių bandymų. Gal tada jau geriau tiesiog rašyti apie rudenėjančią gamtą.

Visa laimė, kad knygos pabaigoje yra toks novelių ciklas „Tolminkiemio istorijos“. Knygos anotacijoje jis pavadintas „brandžiu“. Dėl šito galėčiau gerokai pasiginčyti. Bet tai – jau bent labiau vykę kūrybiniai bandymai, nei likusieji apsakymai, kurių vienintelis teigiamas bruožas – trumpumas. „Tolminkiemio istorijose“ pasakojama apie Kristijoną Donelaitį. Kiek čia faktinės medžiagos, kiek – vaizduotės, sunku pasakyti. O pagaliau ir ne taip svarbu. Nors vietomis man kliūva bandymas suderinti primirštus gimtosios kalbos žodžius („sodnas“, „ąnžuolinis“) su visokiais „ištobulintas“, nors kai kur K.Donelaičio asmenybė man pasirodė pernelyg bandyta sudvasinti, pakylėti aukščiau , bet šios novelės vienintelės neleidžia nuskęsti skaitytojui dantų griežimo simfonijoje.