Kas iš mūsų vaikystėje nežaidė karo? Na, gerai, kas iš tam tikros lyties skaitytojų nežaidė karo? Kas iš mūsų nežiūrėdavo "Keturių tankistų ir šuns", ar kitų rusiškų filmų apie karą? Na, gerai, kas iš tų, kuriems dar prisimena, kad gyveno po Stalino saule? Potraukis sprogimams ir milžiniškiems judantiems geležies gabalams yra užkoduotas kažkur giliai mūsų (na, gerai, tam tikros lyties mūsų) genuose. Ir kartais, tarp filosofinių pamastymų apie robotų sielos egzistenciją ir elfų kalbos pamokų norisi dar kažko. Su sprogimais ir milžiniškais judančios geležies gabalais.

Davido Veberio ""Basilisko" stotyje" neblogai numalšina šį troškulį. Čia nėra jokių gilių poteksčių, sudėtingų charakterių portretų ar nenuspėjamų siužeto vingių, ir tai pliusas, nes skaitytojas gali sutelkti dėmesį į kosminio karo mechaniką, strategiją ir taktiką. Ties šia dalimi Veberis tikrai pasistengė. Daugelis rašytojų tiesiog perkelia į kosmosą jau egzisuojančius karo modelius. "Eridano" išleistame Bill Baldwin "Vairininke" kosmosu tiesiog skraido antrojo pasaulinio karo laikų jūrų kreiseriai, ir kartais tai atrodo nelabai įtikinamai. Apie "Star wars" ar "Star trek" net nekalbame, ten išsijungus varikliui laivas tiesiog sustoja, priversdamas vargšą senuką Niutoną vartytis karste. Veberis sukūrė orginalią, analogų neturinčią skrydžio mechaniką, kuri nesikerta su pagrindiniais fizikos dėsniais. Plačiau neaiškinsiu, nes tai užimtų tikrai daug vietos, tik pasakysiu, kad kosminiai laivai čia yra milžiniški, matuojami milijonais tonų, o laivų įgulos - tūkstančiais žmonių. Milžiniški judančios geležies gabalai, kaip tik tai, ko reikia.

Dabar trumpai apie turinį. Jei labai trumpai - tai Prancūzijos revoliucijos laikų istorija, perkelta į kosmosą: yra karalienės Elžbietos valdoma Mantikoros karalystė - Didžiosios Britanijos analogas, ir lyg ir liaudies valdoma Haveno respublika - Prancūzijos atitikmuo. Na ir, aišku, šios dvi valstybės tarpusavyje nesutaria. Jei ne taip trumpai, tai jauna kapitonė Honorija Harington gauna savo pirmą rimtą laivą. Būtų labai gerai, bet admiralitetas paverčia laivą naujų ginklų bandymo poligonu. Čia "naujų ginklų" reiškia ne "tokių, kurie vienu šūviu ištaško visą priešo laivyną" bet "tokių, kurie gal ir galėtų numušti vieną priešo laivą, jei tas stovėtų vienoje vietoje ir nešaudytų atgal". Kapitonė tuo tikrai neapsidžiaugia. Toliau nepasakosiu, nenoriu gadinti malonumo tiems, kurie skaitys, tik pažadu, kad paskutinis mūšis bus ilgas, atkaklus ir kruvinas. Kaip tik tai, ko reikia.

O perskaičius vėl galima ramiai mokytis elfų kalbos ir įrodinėti, kad robotai turi sielą.

Didžiuliai, geležiniai, juda - kas?