Apie knygą: Serhij Žadan – Depeche mode
Leidykla: Kitos knygos (2009)
ISBN: 9789955640547
Puslapių skaičius: 230

Šios knygos neperskaitykit per vieną naktį ar dieną. Pasilikite malonumą sekančiai paros daliai.)

Skaitymui įsibėgėti trukdo keturios įžangos ir dažnai ne vietoje išlendantys keiksmažodžiai. Vis galvojau, kad neskoningas reikalas šitaip tai vienur, tai kitur išmesti riebų keiksmą. Arba visai jų nedėti, arba naudoti ištisai. Gi jaunimas ne tik kalba matu, bet ir juo mąsto. Tai koks čia viršelyje eskaluojamas autentiškumas?

Tokia tad buvo pirmo įspūdžio kritika apie jaunosios kartos ukrainiečio Serhijaus Žadano romaną „Depeche Mode“. Tačiau po kokio trisdešimto puslapio knygos žanras ir rašymo stilius susigulėjo smegenyse ir toliau skaitymas slydo pro tragikomiško juoko ašaras. Žadano humoras visai kitoks nei H. Fielding, T. Fischer, A. Paasilinna ar S.Townsend, jis daug arčiau „Dvylikos kėdžių“ komiškumo ir lietuviškojo panko N. Pečiūros pasakojimų apie pankes, koncertų metu besiskutančias plaukus nuo šakumų. „Depeche Mode“ žvengas ima iš girtos realybės vaizdelių, kokius mėgstame žiūrėti per „youtubą“ ar kurioziškų prisiminimų, kuriuos ištempę ausis geriame įkaušusioje kompanijoje, kur visada ęsti savi juokdariai. Trys jauni charkoviečiai, keliaujantys po posovietinį Charkovą ir ieškantys savo draugo, kuriam turi pranešt apie patėvio mirtį, taip pat yra savotiški romano juokdariai. Nors žvelgiant giliau, ne romano, o šiandieninio prasigėrusio jaunimo kasdienybės, iš kurios kiti – jauni – juokiasi (bajeris, ot čia tai bajeris!), o seniai ir inteligentija pirštais bado ir aprauda gyvenimo dugnan nusiritusius neviltingos kartos nuotykių ieškotojus (tas prasigėrė, tas valkatauja).

Tokie tie „Depeche Mode“ herojai. Gali verkti ir (ar) juoktis iš jų gyvenimo štrichų: biznelio, per sieną iš Rusyno vežant pigią vodkę; apsivėmimo ligoninėje po gėrimo iki sąmonės netekimo; Viešpaties žodžio skelbėjo kalbos vertimo (šita vieta tai nemirtinga); pasiteisinimų milicijai; narkotinės filosofijos apie Marksą, Engelsą, Trockį, socializmą ir permanentinį pochujizmą; Molotovo biusto vagystės; radijo, grojančio „Mongolų milicininkų choro“ kūrinius ir, žinoma, romano vinies – „Depeche Mode“ (vieta, per kurią miriau). Trumpai paaiškinsiu Ukrainos radijo stiliumi: „Depešai“ – tai legendinis airių liaudies kolektyvas, kurio lyderis Deivas Gahanas po vieno maloniausių gyvenimo atradimų – narkokultūros, sutiko simpatišką baltapūkį, vardu Goras, ir netrukus jiems gimė vaikas... („Depeche Mode“ gerbėjai turėtų būtinai perskaityti šitą romaną – sužinotų naujų faktų apie grupės narių praeitį).

Knygoje rasite nelabai reikalingą, ilgą, popierių gadinančią sprogmenų gaminimo buitinėmis sąlygomis atmintinę (kurią galite paskaitinėti leidyklos puslapyje) – jauką, kuriuo autorius, matyt, siekė komercinio populiarumo ir padorių piliečių šokiravimo. Kai kas ant jo gal užkibs,- tai puiku. Nors knyga neverta tavo nutrauktos galūnės, bet verta tavo juoko ir ašarų.

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt