Anot autoriaus: "Taigi štai ji stovi prieš mus - stačioji, medžiojanti, ginklus naudojanti, sėslioji, neoteniškoji, sumanioji Plikoji Žmogbeždžionė, primatė savo kilme, mėsėdė naująja gyvensena, pasirengusi užkariauti pasaulį. Tačiau ji yra visai naujas ir eksperimentinis padaras, o nauji tvariniai retai kada būna be trūkumų. Jai didžiausių bėdų pridarys tai, kad per amžius sukauptomis žiniomis pagrįsta pažanga smarkiai atitrūks nuo jos genetinės pažangos" (43 p.).

Taigi autorius tiesiog gražiai apnuogina visą mūsų gyvuliškumą ir pabaksnoja pirštu, nagrinėdamas plikosios žmogbeždžionės kilmę, seksualinę elgseną, vaikų auginimą, smalsumą, agresiją, mitybą, gerovę, požiūrį į kitus gyvūnus. Skaitydamas šią knygą gauni ne tik daug "sausos" informacijos, bet ir vertingų patarimų, be to, imi daug geriau suprasti draugų, pažįstamų elgseną. Pavyzdžiui, sužinai, kaip nesielgti sustabdžius policininkui, kad neprovokuotum sau bėdos, nes jis - tai agresyviai nusiteikusi plikoji žmogbeždžionė: "Dauguma vairuotojų, policijos sulaikyti už kokį menką kelių eismo taisyklių pažeidimą, tuoj pat ima įtikinėti niekuo neprasikaltę ar kaip nors bando pasiteisinti. Šitaip elgdamiesi jie gina savąją (mobiliąją) teritoriją, taigi policininkams duoda suprasti varžąsis su jais. Blogiau pasielgti neįmanoma, nes policininkai tuomet būna priversti kontraatakuoti. Kita vertus, jeigu pasirodysime esą nusižeminę ir nuolankūs, policijos pareigūnas nevalingai pasijus nuramintas. Kai be jokių išlygų pripažįsti kaltę, pasiaiškini vien savo kvailumu ir nepilnavertiškumu, policininkas iškart pasijunta padėties viešpats, tad pulti jam sunku. Tuomet privalai reikšti jam padėką ir susižavėjimą tuo, kaip sumaniai jis pasielgė tave sustabdydamas. Bet žodžių čia nepakanka, būtina sustiprinti įspūdį deramais gestais ir pozomis" (158 p.). Tai tik vienas aktualus pavyzdėlis, bet yra ir tikrai pikantiškos informacijos, tarkim, kokios evoliucinės priežastys sąlygoja, kad vyrui suteikti moteriai palaimą yra daug sudėtingiau, o vat kai jas sužinai!.. Ir dar daug, labai labai daug įdomybių. Be to, ji parašyta labai lengvu, patraukliu stiliumi, kad puslapiai verčiasi tiesiog nepastebėjus jų skaičiaus.

Šią knygą tiesiog "prarijau" Nidoje, sėdėdamas kavinukėje prie marių, gurkšnodamas alų, saulei įžūliai spiginant į mano kailio likučius. Po to ilgai iš kalbos nesitraukė posakiai "žiūrėk, kaip kvailioja plikosios žmogbeždžionės jaunikliai" arba "per susitikimą buvo daug grūmingo" (o vat kas yra "grūmingas" - suprasite perskaitę). Nuliūdino tik viena dar kartą suvokta tiesa: bet kuris gyvūnas pasauliui ir savo gentainiams atnešė daug mažiau žalos negu stačioji, agresyvioji ir seksualioji plikoji žmogbeždžionė…

Bendras įvertinimas: perskaityti būtina kiekvienai plikajai žmogbeždžionei!