Taigi, kas tas išsilavinimas? Ar puikiais nusirašinėjimų įgūdžiais įgytas diplomas, ar žinios,kurių vargiai pasisemsi Lietuvos universitetuose.

Grįžkime prie knygos, kurią parašė protingas vokietis, dergiantis savo šalies švietimo sistemą. O aš maniau, kad tik Lietuvoje tokia prasta švietimo situacija. Jau iš knygos pavadinimo aišku, kad išsilavinęs žmogus pirmiausia turi kažką žinoti. Kitu atveju nesi išsilavinęs.Garsus Hamburgo universiteto anglų literatūros profesorius nori padėti visiems, bijantiems apsikvailini geroje kompanijoje.

Iš tiesų, ši knyga mažai kuo skiriasi nuo vadovėlio, bet pats autorius pabrėžia, kad tai nenuobodus kūrinys, kuriame nėra nieko nereikalingo. Čia rasite viską, kas susiję su istorija, religija, kultūra ir t.t. Žodžiu, mokyklinis kursas pagal Dietrichą Schwanitzą. Čia sudėti svarbiausi įvykiai, jų priežastys, prie viso to dar nemažas autoriaus komentarų šūsnis. Leidėjai teigia, kad mąstantis eruditas (autorius) šmaikščiai ir kontraversiškai parašė knygą, supažindnančią su kiekvienam, norinčiam save vadinti išsilavinusiu žmogumi, privalomomis žiniomis.

Keista, bet iš šios knygos tikėjausi kažko daugiau. Informacija labai paviršutiniška, pažintinė ir be to, „užknisa“ tas šmaikštus, bet ne vietoje ir ne laiku naudojamas rašymo stilius. Šaipomasi iš visko ir iš visų. Kaip ir dera profesoriui – subtiliai ir daugiareikšmiškai. Taip neišvengiama subjektyvumo, kaip sako vienas istorijos dėstytojas – geriausia skaityti amerikiečių parašytas istorines knygas, jie bent jau neturi šališkumo, kuris tiesiog veržte veržiasi iš europiečių, o ypač, kai esi šalies, pralaimėjusios du pasaulinius karus pilietis. Garsūs vokietijos žmonės giriami ir liaupsinami, bet kitų šalių atstovai pašiepiami. Kliūva ir Da Vinčiui, ir kitiems, ne vokiečiams. Tai viena knygos silpnųjų pusių. Kita – struktūra. Sudėti viską į vieną knygą išties sunku, bet jei jau iškėlei sau tokią užduuotį, tai reikėjo ieškoti būdų. Jei norėsi surasti informaciją apie filosofus, turėsi vartyti visą knygą ir ieškoti prie ko jie prišlieti, be to, pateikti tik seniausieji išminties mylėtojai, gerokai ignoruojant naujuosius.

Dar didesnė nesąmonė – skyrius „Ko nereikėtų žinoti“. Cituoju: Pavyzdžiui, nelaikoma gilaus išsilavinimo ženklu, jei žmogus kuo tiksliausiai nusimano apie visų šalies didmiesčių raudonųjų žibintų kvartalą. Kaip tai susiję su išsilavinimu?

Nors knygoje gausu nereikalingų dalykų, vis tik niekas nepaneigs, kad joje sudėtos fundamentalios bendrosios žinios, kurios galbūt ir padaro žmogų išsilavinusiu, aišku, jei jis geba jas panaudoti. Apie gebėjimus taip pat rasite atskirą skyrių.

Kadangi nesu profesorius, negaliu spręsti, ar Europos istorijos išmanymas padaro žmogų išsilavinusiu, bet, kad ir kaip ten bebūtų, jei vieną dieną juo tapsiu, išsakysiu savo asmeninę nuomonę.

Ar norite būti išsilavinę?