Dietrich Schwanitz „VYRAI. PADERMĖS APŽVALGA“
Autorius: Raidelės
Data: 2006-02-15
Apie knygą: Dietrich Schwanitz – VYRAI. PADERMĖS APŽVALGA Leidykla: Tyto alba (2001)
Puslapių skaičius: 301
Tokia L.H. Mankin'o citata D. Schwantitz pradeda savo knygą apie vyrų padermę būdamas gana kritiškas sau ir priskirdamas savąją tai daugybei neteisingų knygų. Knygų apie vyrus ir moteris nemėgstu ir neskaitau nuo tų laikų, kai į mano rankas pakliuvo Džono Grėjaus knyga "Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros". Tačiau šia knyga susigundžiau tikriausiai dėl to, kad joje rašoma tik apie vyrus. Turbūt suveikė noras pažinti tą nedidelę dalį man netekusios lyties įvairovės.
Kam knyga skirta? Moterims. Autorius vyras siekia atskleisti moterims vyriškosios giminės ypatumus.
Ką radau šioje knygoje? 12 tipiškų vyrų portretų - išsamus apibūdinimas ir patarimai bei rekomendacijos kaip su kokiu tipu gyventi. Taip pat išsamius paaiškinimus kodėl ir kaip šie tipai atsirado. O visa teorija demonstruojama "gyvai" kiekvieną knygos dalį užbaigiant vienu draminio veikalo "Moterų komedija. Amfitrionas, arba Alkmenės dilema" veiksmu.
Ko neradau? Taip ir nepavyko rasti tipo, kuriam galėčiau priskirti savo nuosavą vyrą. Truputis iš to, truputis iš kito tipo. Matyt taip jau veikia mokslo principai, klasifikuoti reikia, tačiau grynųjų tipų praktikoje pasitaiko retai. O gal man iš arti sunku įžiūrėti vyro tipą? ;)
Kam rekomenduočiau paskaityti? Ištekėjusioms moterims, kurios jau savo kailiu patiria, kad susišnekėti su nuosavu vyru darosi sunku. Netekėjusioms jaunoms panelėms gal būtų verta peržvelgti pavojingus vyrų tipus, kad su tokiais nesusidėtų, tačiau nemanau, kad verta visą knygą skaityti, neduos naudos. Dėl to, kad meilė vyrą padaro moterimi, jam net ir vyriškoji jo kompanija leidžia kurį laiką pakvailioti. Tačiau, kai meilės kerai praeis, kai vyras pasiilgs vyriško bendravimo, štai tada siūlyčiau moteriai paimti šią knygą į rankas ilgais vakarais, kol brangusis leis laiką kaip buvo įpratęs.
Vyrams nerekomenduočiau skaityti. Na, kam įdomu skaityti ir taip savaime suprantamus dalykus? Juk knyga subalansuota moterims. Moterys čia imamos pilnaverčio žmogaus pagrindu, o vyrai, lyginant su jomis, atrodo, tam tikra prasme susiluošinti paauglystėje, kad taptų "tikrais vyrais". Tenka jiems atsisakyti dalies savęs, o kadangi tai padaryti sunku, tai tenka tą dalį smarkiai represuoti. Turbūt todėl, kai pačias, mano manymu, smagiausias vietas bandžiau paskaityti vyrui, jis tik kažką neaiškaus numykdavo.
Vertinčiau knygą gerai . Jei autorius siekė parašyti moterims suprantamą knygą apie vyrus, tai mano nuomone jam pavyko. Iš tiesų net ant Dž. Grėjaus nebepykstu už tą skirstymą į marsiečius ir venerietes. Beskaitydama "Vyrai. Padermės apžvalga" ir iš asmeninės patirties priėjau išvados, kad vyrai ir moterys iš tiesų kaip skirtingų planetų gyventojai. Tokia praraja juos skiria, kad net nuostabu, jog yra dar toks tiltas - meilė, - kuris sugeba suvesti šias dvi padermes bent jau giminės pratęsimui. Tik noriu palinkėti nė vienai porai nesusitikti išvirkščiojoje meilės pusėje.
Gaila, kad Tyto Alba šios knygos jau nebeparduoda. Padovanočiau Kalėdų proga draugei, septintus metus gyvenančiai santuokoje.
Knyga apie vyrus, subalansuota moterims
Netgi "Bridget Jones" yra rimtesnis ir vertingesnis skaitalas, patikėkit!
:)))
Š-G
O kaip ten su šviečiamąja literatūra? Lyčių studijomis? Kas ten laikoma vertingomis knygomis apie vyrus ir moteris?
O kiek porų šiais laikais puola į meilės skrydį nei instrukcijų neskaitę, nei mokytojų šalia turėdami? O po to sudūžta lėktuvai ir širdys gabalais...
Šiaip mano klausimas vis gi lieka toks pats: jei ši knyga yra šlamštas, tai kuri knyga iš serijos apie vyrus/moteris ir jų santykius (pretenduojanti į mokslinę/šviečiamąją literatūrą) yra ne šlamštas?
Shimgong? Patarsit ką nors?
Brangi mama, yra va tokiu, moksliniu "padermes" apzvalgeliu, kurias vis del to galima rekomenduoti. Viena rimciausiu, "ground-breaking" yra jau senoka (pries 50 m. atlikta), bet aktualumo nepraradusi Dr. Kinsey'o "Sexual behaviour in male". Placiau apie si autoriu ir jo darba: http://www.pbs.org/wgbh/amex/kinsey/index.html .
Rekomenduotiniausia apzvlagele lietuviu kalba yra isejus ir galima dar ja rasti knygynuose kur ne kur: "XY. Apie vyriškąją tapatybę" / Elisabeth Badinter ; iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. - Vilnius : Vaga, 2003 (Kaišiadorys : A. Jakšto sp.). - 243, [4] p. - Tiražas [1500] egz. - ISBN 5-415-01709-7 (ir vies. bibliotekose jau turetu buti!). Pastaroji yra prancuzu autores, bet del to (reta isimtis!) nesugedusi visu dabartiniu teoriju apzvalga. Verta paskaityti:).
Nuosirdziai jusu --
Š-G
Beje, uzvakar berods TV1000 parode ta filma apie jo gyvenima su Liam Neesan -- labai geras, rekomenduoju pasieskoti video 'Elixyre', kas Vilniuje gyvenat (tikiuosi, tures tas senas bambeklis).
:)
Š-G
Skaitau Shimgong minėtą knygą apie vyriškąją tapatybę. Kol kas tik genetinius aspektus. Atrodo,kad visi mes moterys nuo pradėjimo, o vyrams tenka net ir biologiname lygmenyje gerokai paplušėti, kad taptų vyrais. Schwanitz nekabina biologijos iki genų, bet rašo apie tai, kad vyrai turi psichologiškai numarinti savo moteriškumą/vaikiškumą, kad taptų vyrais. Man, kai žmogui nesigilinusiam į lyčių studijas, Schwanitz knyga atrodo žymiai geresnė, jei Grėjaus (kartojuos...)
Sapkowskis, neabejotinai, yra pavyzdines ir sveikos ismones (nieko taciau nezinau apie jo asmeniniu santykiu istorija) vyras, kuris tveria personazus, patrauklius akivaizdiai placiai auditorijai -- va tik ar noretume su tokiais personazais tureti santykius tikroveje?
Jei kalbetume apie mano paties vyrisku reakciju i moteris ar apskritai jausmu raiskos 'meninius idealus', tai as verciau juos randu kai kuriuose kinofilmuose, nei literaturos personazuose. Man labiausiai patinka Wong Kar Wai'aus "Meiles laukime" ar "Čankino eksprese" pagrindinius vaidmenis vaidinantis Tony Leung -- jis kaip tik demonstruoja ta nuosirdu emocini *heteroseksualu* jautruma, kurio taip truksta musu chebroje cia pilkosios poledynines Baltijos pakranteje.
Bo nezinau, kaip jums damos, bet mumi, tai, jei tik parodai daugiau jausmu, ar, neduokdie, nuleidi asara kur viesoje vietoje (ar net budamas su 'gyvenimo drauge'!), tai labai daznai susilauki juokeliu ir/arba susierzinimo 'koks tu cia vyras', 'susiimk', 'o gal tu 'zydras'' ir pan. "Verkiantys vyrai" (t.y. emociskai atviri vyrai) daugumai moteru, kurias sutinku siu dienu Lietuvoje, yra priimtini tik literaturoje arba kine. Tikroveje vyru emocinis atvirumas (o tai reiskia ir atvirumas del "silpnuma" reiskianciu emociju) jas zeidzia ir/arba privercia jaustis nepatogiai/nesaugiai. Visiskai *patriarchaline* reakcija.
Dar mums oi-oi kiek iki Kinsey lygio augti. :) Lietuvos visuomene aiskiai dar stokoja lyciu vaidmenu (r)evoliuciojs.
Aš pati esu labai emocinga - manęs daug, aš garsiai kalbu, daug gestikuliuoju ir juokiuosi. Viešoje vietoje irgi - taigi man kaip tik priimtinesnis vyras, kuris turi emocijų ir nebijo jų parodyti. Būti rimta, suraukta kakta ir patempta lūpa aš ir pati moku - prireikus :D Aišku, vargu ar norėčiau guosti vyrą, raudantį dėl to, kad suplyšo mylimiausios "Emporio Armani" kojinės :) Bet - kai manęs paklausė, kokie mano vyro kriterijai, atsakiau paprastai - kad juoktųsi ir verktų iš tų pačių dalykų, kaip ir aš. Aišku, yra kam idealaus vyro parametrai "juodas golfas niaukti langai", bronzinis biustas ir reikšminga raukšlė kaktoje. Bet čia ne apie mane. Man reikia emocinio sinchrono, o ne mistinio saugumo jausmo. Negali saugumo jausmo dovanoti kitas žmogus, negali.
Del elgesio modeliu, ishmoktu ish knygu: po perskaityto "Grafo Montekristo" visa vaikyste rimtai galvojau, kad bankrutavusiam bankininkui *privaloma* nusishauti.
Del asaru megimo/nemegimo -- hmm-hmm (as juk pusiau-kulturologines abstrakcijas cia zarsciau), galiu pasakyti stai ka.
Jei mane labai smarkiai "tampytu" ("diorgintu" kitais zodziais) svetimos asaros visuomet (kad ir del suplysusio Armani komplekto) ir as isdidziai ginciau savo teise 'tampytis' ('diorgintis') del to -- man paciam tai keltu klausima: kas gi cia tokio atstumiancio yra visai naturaliame zmoniu fiziologijai ir psichikai reiskinyje? Kas gi mane teip liapai skatina bjeuretis? :)
Man atrodo, kad 'silpnumo zenklu' -- tokiu kaip asaros ar jausmingi atodusiai -- atmetimas ir 'subjaurinimas' yra psichologiskai zalinga *kulturine* praktika, atisradusi del grynai isoriniu, "istoriniu" priezasciu ir neturinti daug bendro su sveika emociju raiska ar tuo, ka vadintume nuosirdumu. Ir taip, tai YRA patrarchalinio etoso dalis, nes graudesniu emociju uzgniauzimas buvo tinkamo vyrisko elgesio butina norma. Boy's don't cry.
Verkti/dusauti ir skustis gyvenimu/jaustis auka yra du nesusije dalykai, kurie nebutinai kartu nutinka. Asaromis galima reiksti ir "visai suprantumus" dalykus: ilgesi, liudesi, apgailestavima, uzuojauta, netekti -- tiesa?
Manau, jei as taip 'nemegciau' ir pabreztinai sakrkastiskai reaguociau i asaras ar demonstruojama jautruma, susimastyciau, kodel as pats taip bijau jautrumo, skausmo, "pazeidziamumo" ir "silpnumo"? Ar tai ne dalykai, kurie neisvengiamai lydi kiekviena ligi visus mus sulyginancios mirties? Kodel toreciau slepti juos nuo saves ir ju baidytis. Niekas nesako, kad tureciau juos puoseleti del to, bet ir uzgniauzti berods nera sveika?
Pritark, dar daug MUSYSE visiskai naturaliu ir sveiku emociniu impulsu represijos ir uzgniauzimo!
Taip buvo ne visada. Berods pas Huizinga (ta pavarde!) "Viduramziu rudeny" tas graziai pademonstruota: tuomet viesai verkt ir graudentis buvo pagirtina norma. Uzfiksuotos istisos scenos, kur didziules minios leidzia asaras del kokio sventojo ar, kaip dabar sakytume, "visuomenes veikejo" skausmingo epizodo.
Taip kad: as uz tai, kad Lietuvos vyrai leistu sau kuo daugiau asaru. Ypac dabar tai galima, kai musu moterys tapo tokios issilavinusios, emancipuotos ir supratingos:)) (si karta cia as sarkastinu).
Isivaizduokite nuosirdziai raudanti AMB arba Zuoka -- kuo ne sirdi sildantis reginys?
Pagarba su aszaromis akyse --
Š-G
PS AMB ne šventasis, geriau pagalvojus. Anei Zuokas.
Nu? Generalizuosim dar?
>shiaip zhliumbu ash nemegstu del to, kad
>papraschiausiai nezhinau, ka su jais daryti...
A, bet gal tada verta pasistengti suzinoti, ka su jais daryti, o ne tiesiog nemegti?
Sutinku, uzjausti ir paguosti zmogu yra labai nelengva. Todel naturalu tiesiog atstumti situacija, kuri vercia tave jaustis nepatogiai. Bet tikra uzuojauta yra viena is didziausiu vertybiu, tad galbut vertetu jos siekti.
O dabar atiduodu mikrofona Shim Gongui, kuris paaiskins kaip "isgirsti pasaulio verksma". :)
Kwan Seum Bosal!
Reakcija gera, tik, atleisk, bet ne visada ir ne visiems tinkama. Bet gerai ir tiek. Tikiu, kad tavo uzuojautos maiselyje yra ir kitu dovanu. :)
Kaip supranti, neraginu bernu apsimesti rypaujancia Ofelija ar krakadylu Gena ir lieti asaras del tu paciu brandiniu kojiniu:).
Kas del pasimetimo, ka daryti kitam verkiant -- hmm, ne kiekvienas musu gavo savo laiku, kai labai to reikejo, paguodos. ale jei jau gavo, tai neuzmirs to niekada:). Cia panasiai kaip (jei ziurejote) su ta Goldmano ar Goldbergo mazosios geishu tarnaites istorija is "Geishos ishpazhinties" -- tikiuosi matete, chebra, dabar ta filmuka su kinemis aktoremis geishu vaidmenyse, lol. Ta scena su protagoniste jos vaikysteje, Kyote ant tilto, kai ja verkiancia del issiskyrimo su vienintele seserimi ir (taip taip) nemenku kitu emociniu traumu paguodzia Watanabes personazas ("Pirmininkas" berods). Paguodos irgi galima ismokti:)).
Asaromis, zinoma, galima piktnaudziauti kaip ir bet kuo kitu siame pasaulyje. Juoku ir kitomis grimasomis -- taip pat:). Taciau nuo to jos neturi buti zemesnio rango, tiesa?
Manau yra labai sazininga atsiriboti nuo kitu zmoniu stipriu emociju, jei neturi tam adekvaciu empatijos igudziu. Pats su tuo esu ne karta susidures: pavyzdziu, per kieno nors visai nemielo laidotuves (tuomet lieka tik mandagus, geranoriskas santurumas).