Prisipažinsiu, jeigu manęs paprašytų pasakyti kokį nors japonų rašytoją, aš turbūt tesugebėčiau prisiminti Harukį Murakamį, o netrukus – ir Kobo Abė. Bet tai būtų ir viskas. O jeigu reiktų pavardinti, pvz., firmas, gaminusias audio aparatūrą, neužsičiaupčiau ilgai. Apmaudu – juk Japonija – tai kraštas su ypatingomis kultūrinėmis tradicijomis. Bet jos pažinimas nuslysta paviršiumi. Taigi, Shusaku Endo pavardė, kai ėmiau knygą į rankas, man nesakė nieko. Tačiau jau skaitant romano įžangą turėjau dėl ko, švelniai tariant, apakti: japonų rašytojas – katalikas. Rašo apie katalikybės likimą Japonijoje XVII a. Romanas nagrinėja teologinius klausimus! Atrodytų, ar yra nesuderinamesnės temos nei katalikybė ir Japonija?

Perskaičiau greitai. Perskaičiau maloniai. Nors knyga anaiptol nei šviesi, nei lengva, nei maloni. Jos palikti vaizdiniai ir mintys ilgai nenyko iš galvos. Kilo tam tikros sąsajos ir su Fowleso „Magu“ (tiksliau – vienu iš jos epizodų), ir su Sienkiewicziaus „Quo Vadis“, ir su... S. Lemo „Žlugimu“.

Rodos, kultūrų susidūrimas ir klausimas, ar ištikimybė idėjai pateisina kitų žmonių kančias nėra nauja tema. Bet šįsyk kultūrų susidūrimas, bent jau man, buvo labai netikėtas. Nežinau, ar jūs žinojote, kad XVII a. pradžioje Japonijoje buvo maždaug 300 tūkst. krikščionių bendruomenė? Ir kad ji labai sparčiai plėtėsi, kad japonai labai noriai sutiko Gerosios Naujienos nešėjus, kol į reikalą neįsikišo politikai ir valdovai, kol europiečiai nepradėjo vieni kitų šmeižti ir gąsdinti, kas paskui juodaskvernius atlėks ir daug rimčiau nusiteikę vaikinai su ugnimi ir patrankomis? Galiausiai visa tai išvirto į žiaurius, japoniškai klaikiai išradingus krikščionių persekiojimus. Ir štai šių persekiojimų gaisruose, portugalų kunigas tėvas Sebastianas Rodrigesas slapta plaukia į Japoniją, kad galėtų vykdyti apaštališką misiją. Taip pat jis nori patikrinti neįtikinamą žinią, kad vienas iš jo mokytojų – tėvas Fereira, atsižadėjo tikėjimo. Kaip tikras krikščionis jis nebijo mirties ir, nors ir nesvajoja apie šlovingą kankinystę, bet drąsinasi, kad viską ištvers tikėjimo vardan.

Knyga parašyta netradiciškai – pasakojimas prasideda pirmu asmeniu (tėvo Rodrigeso laiškai), Pirmoji dalis tarsi įveda į veikėjo vidų, atveria jo vidinį pasaulį, jo santykį su misija, jo siekius ir dvejones. Antroji dalis – jau įprastinis pasakojimas, kuriame daugiau žvilgsnio į išorę ir pačio autoriaus svarstymų, įdėtų į veikėjų lūpas, kodėl taip nutiko krikščionybei Japonijoje. Taigi, pirmosios dalies romantinį – vidinį išgyvenimą keičia niūri ir žiauri persekiojimo realybė. Ne, autorius anaiptol nesimėgauja kankinimų aprašymais ir jo tikslas nėra tiesiog parodyti persekiojimų žiaurumą ir pasmerkti kankintojus, bet vis dėlto vaizdiniai labai įsimena. Juolab, kad jie nuolatos sugrįžta per kunigo mintis, nors ir tik fragmentais.

„- Mano priežastys priešintis krikščionybei yra kitokios, nei daugumos žmonių. Aš niekada apie krikščionybę negalvojau kaip apie blogą religiją...

- Tėve, noriu, kad pamąstytumėte apie du seno žmogaus jums pasakytus dalykus. Pirma, kad atkakli bjaurios moters meilė vyrui yra nepakeliama našta. Antra, kad nevaisinga moteris neturėtų tapti jo žmona“. (p. 160 – 161).

Taip kalba didžiausias krikščionių siaubas – teisėjas Inujė. Jis kunigo religiniam apaštaliniam išgyvenimui priešpastato dalykinius samprotavimus – kad japonai iškreipė krikščionybę, kad krikščionybė visiškai netinkama Japonijai kaip kitokiai kultūrinei aplinkai, kad jis čia paprasčiausiai nereikalingas ir tuščiai gaištantis laiką. Ir jis simbolizuoja tą visiškai pagrįstą racionalumą, ant kurio atsistojus daromi baisūs dalykai. Ir, jeigu teisingai suprantu religines aliuzijas, Kristaus gundymą. Juk, rodos, iš kunigo nieko daug nereikalauja – tiesiog formaliai uždėti koją ant Jėzaus atvaizdo, beje, šį „patikrinimą“ turi praeiti visi Nagasakio apylinkių gyventojai, kur krikščionybė ir buvo labiausiai išplitusi. Tad visa knyga – labai emocingas ėjimas į logišką, nors ir nenorimą finalą. Tuo ji labai kontrastuoja su patetiška „Quo Vadis“ ir labai suartėja su pesimistiniu „Žlugimu“. Bet bent jau man toks krikščioniškų tiesų apmąstymas yra daug įdomesnis ir gilesnis. Ir netgi visiškai nesudėtinga tėvui Rodrigesui iškilusias kančias suvokti be krikščionybės, o tiesiog žmogaus ir jo pasirinkimo kontekste.

Tikrai rekomenduoju. Ir, beje, kaip „Obuolio“ leidyklai – stebėtinai geras vertimas.