Don DeLillo „KOSMOPOLIS“

Kai mėginu kapstytis po smegeninę ir prisiminti skaitytus amerikiečių autorius, kuriuos galėčiau pavadinti „moderniais”, galvoje vienos „modernios senienos”: Jack Kerouack, Jerome Salinger, Charles Bukowski, visas būrys fantastų… Ne, nė už ką negalėčiau pasakyti, kad esu susipažinęs su modernia, būtent vėlyva modernia JAV literatūra.

„Kosmopolis” patraukė labai paprastu faktu – viena pažįstama pastebėjo, jog tai – „sušvelnintas” Hoellebecq‘o variantas. Mesjė kūryba, nežiūrint visų drastiškų ekscesų, man tikrai patiko. Nusprendžiau susipažinti ir su misteriu Don DeLillo. Į jo gimimo datą atkreipiau dėmesį tik perskaitęs knygą – 1936! Taigi, jam… 70 metų! O knyga – vos dvejų metų senumo. Dabar logiškas jūsų klausimas būtų – kokia moderni literatūra iš 70-mečio senuko? Turbūt jis, kaip, pvz., dauguma mūsų įamžėjusių tautiečių, reflektuoja senųjų dienų impresijas, liūdi dėl netikusių laikų ir papročių? Ponai, nė velnio! Nežiūrint to, kad misterio DeLillo rašymo stilius man kažkuo priminė senąjį lietuvių modernistą A. Škėmą, pagal tekstą niekaip nebūčiau atspėjęs rašytojo amžiaus.

Erikui dar nėra trisdešimties, bet jis „varto“ tokias sumas, apie kurių dydžius turbūt niekas iš mūsų nesvajos ir būdami vyresni. Jo būstas ir ofisas – ilgas, baltas limuzinas, kurio interjeras vertas fantastinių filmų dekoracijų. Dabar multimiljardieriaus galva užimta vienintele operacija – sulaukti jenos kritimo ir taip padaryti kažką panašaus, ką kapitalizmo geradaris Georgas Sorosas padarė su D. Britanijos svaru sterlingu, tik be jokios apgailėtinos filantropijos. Tik štai reikia apsikirpti, o nuolatinė kirpykla – kitame Niujorko – miesto, kuris niekada nemiega – gale.

O dabar labai ramiai galite nekreipti dėmesio į visos ankstesnės pastraipos turinį, nes ši knyga – tai ne „Wallstreet” novelizacija ir visi jenų kilimai ar kritimai – tik detalės. ** Svarbios kitaip , bet detalės.

„Kosmopolis“ – romanas – vaizdas, romanas – įspūdis, romanas, kuriame stebėtinai derinasi pašėlęs kasdienybės tempas ir stingdantis akimirkos lėtumas. Eriko kelionė galėtų vykti bet kuriame megapolyje, Niujorkas čia tik sąlyginė vietovė, savyje sukaupusi progreso ir civilizacijos dūzgesį. Dūzgesyje gyvena skubantys žmonės: ar tai būtų pats Erikas, ar jo žmona, ar finansininkė, ar meilužė, ar anarchistai, ar policija, tuoj pat išardanti anarchistų barikadas. Net ir žmonės čia susidegina greitai. O Erikas laukia. Laukia, kol kris jena, ir kol jo didelis, baltas limuzinas, lėtai rėplios iš vieno kamščio į kitą, kol daktaras, baigdamas kasdienį hipochondrijos kankinamo kliento medicininį patikrinimą, apžiūrės jo prostatą ir paprastai ištars „jūsų prostata asimetriška“. Kol jo asmens sargybinis Torvalis ramiai žingsniuos arba meistriškai guldys ant kapoto anarchistus, vis tiek išpaišysiančius limuziną grafitais. Net ir ištikus staigiam krachui, šūviai bus lėti, pokalbiai – neskubūs, nors ir lakoniški, atomazga – netikėta.

Skaitydamas „Kosmopolį“ dažnai jautiesi surrealistiškai. Kaleidoskopiškai besikeičiančių vaizdų ir intensyvaus, bet lėto Eriko vidaus gyvenimo jungtis taip užpildo smegenis mintimis, kad knygos greitai nepaskaitysi, ji pati tiesiog privers surasti laiko pamąstyti, grįžti prie atskirų epizodų vos juos perskaičius. Knygoje nėra pirmo ir antro sluoksnio, joje tiesiog yra turinys beveik niekuo neprimenantis to, kas mums pirmiausia asocijuojasi su žodžiu „Amerika“, t.y. paviršutiniškumas ir action . Nepasakyčiau, kad tai – lengva knyga. Ne, tai, gink Dieve, ne Hoellebecq‘o kankynė seksu ir cinizmu, bet ji irgi neglaisto kampų, o kai kurios scenos (pvz., su susideginančiu žmogumi) priverčia šiurpti. Beje, dar labai glumina tai, kad net ir tai, kas, protu vertinant, atrodytų tarsi personažo šaržavimas, humoras (pvz., yra ten toks „pyragaičių teroristas“), iš tiesų yra labai rimta, ir knyga, bent jau manęs, neprivertė nė karto džiugiai nusišypsoti. Nejuokinga – nei neįtikėtina hipochondrija, nei keistuoliai teroristai, gąsdinantys kavinės gyventojus nudvėsusiomis žiurkėmis, nei „kerštas” žmonai. Herojaus savęs paieškos žvėriškai intensyvios, bet tuo pačiu kažkokios tuščios, bevaisės - tarsi miestas, kuris, rodytųsi yra vientisas, bet giliau pažvelgus suskyla į tūkstančius mažų, labai individualistiškų gyvenimų.

Anglai turi sunkiai išverčiamą žodį – weird , kuris reiškia ir keistumą, ir neįprastumą, ir nenormalumą, ir lemtingumą. Tai štai – ši knyga yra weird, ir vargu ar kiekvienas ją norės priveikti iki galo. Bet jeigu įveiksite – turėtumėte nesigailėti.

Į save