– Koks tu liesas! – tarė mėnulis. – Gal nori ėsti?

– Noriu, atsakė tigras. – Žodžių noriu.

– Žodžių?

– Taip. Kai man seka pasakas, aš visą laiką storėju ir storėju, storėju ir storėju.” P. 200.

D.Biseto pasakos iš tiesų praryjamos vienu ypu. Jos tokios lengvos, trumpos, paprastos, kad sunku suprasti, kuo taip patraukia žmones visame pasaulyje. Tuo labiau, kad jos – labai angliškos, nesvarbu, kad veiksmas kartais vyksta Nepale ar Australijoje. Tačiau būdingas anglų tautosakos klasikos stilius labai jaučiamas (plg. “Motulės Žąsies eilėraščius”). Toks nerūpestingas, linksmas absurdas, net nebandant paaiškinti jo kokiais nors filosofiniais išvedžiojimais. Tarkim, Anglijos karalienė, išvažiavusi ieškoti išmintingiausio žmogaus karalystėje, išalksta ir eina nusipirkti žuvies ir keptų bulvių. Negana to, nuperka jų ir savo vežikui. Ir jokių samprotavimų tema “karaliai – irgi žmonės”; užsimanė, išlipo iš auksinės karietos ir apsipirko… Pasakoje apie pavydinčias viena kitai geležinkelio stotis irgi jokių paaiškinimų to fakto, kad stotys kalba ir vaikšto. Tiesiog taip yra ir viskas. Tuo “visagalimumu” be nurodomų priežasčių Biseto istorijos primena vaikų žaidimus, kur pašnekovais tampa bet kas, – nuo stulpo iki vabalo.

Ir, žinoma, istorijos turi būti galimos iliustruoti, nes ne paslaptis, kad autorius iš pradžių jas papasakodavo žiūrovams iš TV ekrano, piešdamas herojus, o tik paskui surinkdavo į knygas. Beje, pas daugelį jauniausios kartos lietuvių Biseto herojai irgi atkeliavo visų pirma per “Keistuolių teatro” teleistorijas ir spektaklius.

Biseto pasakos – anaiptol nerevoliucingos. Rašytojus, kaip ir dera, pabara pasipūtėlius ir neklaužadas, bet žiauriai nebaudžia. O geriečiai negarbstomi ir nešlovinami, nes gėris juk normalus reiškinys… Būtent tokiu požiūriu į veikėjus, o ne urbanistiniais motyvais “Aukštyn kojom” skiriasi nuo įprastų mums liaudies pasakų, Anderseno ar brolių Grimų dažnai žiaurokų motyvų. Bet nepaisant to, daug Biseto herojų tapo visuotinai žinomais – paršiukas Ikaras, liūdna linksma žuvelė, autobusiukas, kuris bijojo tamsos, krokokatinas, ir taip toliau. Matyt, ne veltui.

Teigiamos, bet nenuobodžios pasakos