Autorius: Sandra Vidauskaitė
Data: 2002-10-28
Vakarų istorijoje popiežė Joana yra viena patraukliausių ir įdomiausių, bet taip pat ir mažiausiai žinomų asmenybių. Daugelis nė girdėti negirdėję apie popiežę Joaną, o šį tą nugirdę mano tai esant legenda. Ar buvo popiežė Joana? Jei tikėtume negausiais istoriniais šaltiniais (kurie gali būti ir tiesiog užrašytos legendos), popiežiaus Jono VIII, arba Joanos, popiežystė truko 853-855m. Rašytiniuose šaltiniuose istorija apie popiežę Joaną pasirodė XIII a. Nors iki XV a. Katalikų Bažnyčia pripažino popiežę Joaną, tačiau, prasidėjus Reformacijai ir kovoms su protestantizmu, nuo XVI a. popiežės Joanos egzistavimas pradėtas neigti ir masiškai naikinami visi šaltiniai, kuriuose galėjo būti užfiksuota informacija apie popiežę moterį.
Daugumoje šių dienų informacijos šaltinių popiežės Joanos istorija laikoma legenda. Tačiau, perskaičius D.W.Cross istorinį romaną, nejučia pagalvoji: "Bet juk taip galėjo būti iš tikrųjų..."
Autorei pavyko gan sėkmingai atskleisti IX a. Vakarų Europos paprastų žmonių gyvenimo realijas, visuomenės nuotaikas, tamsumą, baimę, tačiau kartu ir negausias, bet augančias pažangaus mąstymo saleles, švietėjišką veiklą. Romane nemažai kalbama religinėmis temomis, gausu religinių tekstų citavimo lotynų kalba ir diskusijų šventųjų raštų temomis. Kas įdomiausia - šie tekstai kažkuo patrauklūs, juose yra kažko giedro, natūralios žmogiškos abejonės, atsakymų ieškojimas ir bandymas išsivaduoti iš pernelyg dogmatiškų ir tamsių to meto tradicijų gniaužtų. Pagrindinė romano tema - tai moters veržimasis į mokslą, nenoras susitaikyti su laikmečio primesta moters dalia, teisingumo siekimas, kilnumas, svajonės, meilė. "Popiežė Joana" - tiesiog paprasta istorija, kurią skaitydamas įsijauti į herojų nuotykius ir žengi knygos puslapiais kartu su jais, o užvertus paskutinį lapą dūšioje lieka šiluma ir teigiamos emocjos. Ir vėl nejučia pagalvoji: "Bet juk taip galėjo būti iš tikrųjų..."
Bet juk tai galėjo būti iš tikrųjų...
jog jis parašytas Amerikoj ir kad jo autorė moteriškė. Nesu nei prieš Ameriką, nei prieš moteris ir jų literatūrą, bet nuojauta kužda, kad toji autorė kažką jau labai norėjo įrodyti - populiaraus, antibažnytiško ir feministiško...
super-ego - tai juk niekas nežinojo, kad anoji moteriška yra, kol neišrinko. o kai sužinojo, tai ir nebepripažino.
klausimas kitas - kodėl moterys veržiasi į postus tokios 'tolerantiškos religijos', kuri jų tinkamumo tiems postams nepripažįsta. čia man mįslė, bet tiek jau to:]
Kazkurioj Polinezijos saloje buvo uzrasytas toks ciabuviu pasakojimas (tiksliai nepamenu formuluociu, bet mazdaug toks): "ir ant plaukiojanciu salu atvyko dievai. Ant tos salos medziu lapai buvo balti. Dievai panoreje galejo nusiimti ir pasikeisti galvas, jiems is burnu ruko dumai. Savo kunuose jie turejo skyles, kur susidedavo viska ka jiems reikejo... ir t.t. ir t.t. ..." O paskui buvo isaiskinta, kad tokiu budu ciabuviams i atminti istrigo kapitono Kuko ekspedicija - pirmieji ju matyti europieciai. Taip kad faktus interpretuojant skirtingiems zmonems visaip galima isvartyti :)
Klia: pasak romano, ji nesiverze, dirbo savo darba kaip gydytojas-mokslininkas ir tiek. Minia ja netiketai pasiule ir isrinko (kazkaip ten IXa. popieziu visi bendrai susirinke pasiulydavo ir nubalsuodavo). Nebuvo kaip atsisakyt, butu nesuprate ir ant lauzo pasodine.
Valdai: as internete pasiknaisiojau ir radau tokiu duomenu, kad apie 500 senoviniu rankraschiu uzhsimena apie popieze moteri. Gal tai ta pati legenda. Gal koks vienuolis perrasinedamas sumane pajuokaut - kas ten zino. Buvo popieze moteris, ar nebuvo, gal ne tiek dabar ir svarbu. O romanas vis tiek geras :)
Klia:"Nors iki XV a. Katalikų Bažnyčia pripažino popiežę Joaną, tačiau, prasidėjus Reformacijai ir kovoms su protestantizmu, nuo XVI a. popiežės Joanos egzistavimas pradėtas neigti ir masiškai naikinami visi šaltiniai, kuriuose galėjo būti užfiksuota informacija apie popiežę" Gal apzvalga perskaityk?
giliausiai gailiuosi ir baisiai atsiprašau to kūrinio neskaitęs, o prasižiojęs. Bet gi aš jo kaip kūrinio ir nekritikavau, tik "po etomu povodu" pasisakiau. Be to dėl to jos išrinkimo - jei jau moterys tais viduramžiais tokios beteisės beraštės buvo, tai kaip ta VYRŲ minia ją ten išrinkt galėjo ? Neatsimenu vardo, bet panašiais laikais miestiečiai vyskupu išrinko vieną, rodos Aleksandrijos, viršaitį, net ne pasikrikštijusį, vien dėl to, kad geras ir rimtas žmogus buvo.
Pauliau: nemate, kad ji moteris, nes ji rengesi, elgesi, prisistatinejo ir visa laika gyveno kaip vyras vienuolis. Kai rinko, galvojo, kad renka vyra.
Taigi, ne tik kad velyvi viduramzhiai, o net ir vergovine visuomene. O ish man zhinomu tai buvo vandens ir ugnies ordalijos.
super-ego, matai, kaip yra, apie popežę ne iš šitos apžv. pirmą kartą sužinojau, ir kadangi iš kitų šaltinių buvau susidarius būtent tokią nuomonę, kokią ir pareiškiau, tai va ją ir pareiškiau;]
Tai, kad zhmogeliai tais laikais tikejo, kad 'moteris zhmogaus draugas', tik juoka kelia -- anuomet zhmones dar ne tokiom nesamonem tikejo. O vat kad shiais laikais dar randasi trogloditu, kurie palaiko toki pozhioori (ot paneikit, kad komentarai a la 'feminizmas puola' ir 'Iškrypimas ir nesamonė išsižadėti moteriškumo ir dar kažką iš to laužti' yra giminingi X a. vyrishkiu pozhiooriui ), tai jau nelabai juokinga.
Tiek.
Bet siaip knyga idomi ir lengvai skaitoma
Siaip idomiai suregsta ir papasakota istorija. Kiap ir visose grozines literaturos kuriniuose, istorines teisybes, manau, nereiketu per daug grieztai reikalauti... Juk tai ne istorinis veikalas...
Tai mano nuomone - jusu teise su ja nesutikti...
Puiki knyga. Parodanti kitą pasaulį, leidžianti pažvelgti į praeitį...
Paemiau šią knygą į rankas su mintim, kad bus nuobodu, bet pradėjus ją skaityti nustebau, kad ji man labai patinka. Labiausiai mane sužavėjo mergaitės drąsa, atkalumas siekiant savo tikslo ir galbūt norėjimas įrodyti jog ir moteris gali atlikti popiežės pareigas, jog ir moteris gali būti išsilavinusi. Ji tiesiog kovojo prieš tų laikų nusitatymus, tradicijas. Jei šiais laikais merinos norėtų tiek daug pasiekti....