Pavojinga skolinti knyga. Nes puslapiai rizikuoja būti sulaistyti ašaromis ir kita graudulio produkcija. Ciniška, bet tiesa. Dar ciniškiau vadinti šios knygos temą dėkinga meno kūriniui tema. Bet taip jau yra, kad amžinai alkanam žiūrovui/skaitytojui/klausytojui reikia vis naujų prieskonių jo lėkštėje. Genocidas, katastrofos, net Kristaus meilės istorija ir palikuonių paieškos – režisierių ir rašytojų taikiniams galo nėra. Juolab kad tai, kas skandalinga, kaip rodo praktika, yra ir laaabai pelninga. Klausimas, tik kaip tai pateiksi. Ar sudėsi kirčius ant skaudžiausių ir juodžiausių dalykų ir pateiksi tikrą kančios fabriką. Ar nutiesi vos įžvelgiamą saulės blyksnio giją, ir gyvenimas net lageryje atrodys beprotiškas, bet gražus.

Lenkų rašytoja D.Terakowska savo plunksną nukreipė į neįgalaus vaiko ir jo šeimos likimą. Evos ir Adamo gyvenimas iki trečiojo šeimos nario atsiradimo buvo sukaltas lyg LEGO kaladėlės. Konstruok kaip nori – statiniai išeina tobulesni vienas už kitą. Sėkmės apakinta pora savo gyvenime pasijunta dievais. Viskas mano rankose. Viskas mano valioje. Aš pats savo gyvenimo šeimininkas. Madingų sentencijų mantrą iš galvos visam gyvenimui išmuša gimusi Myška – Dauno sindromu serganti dukra. Autorė imasi titaniško darbo. Ji pasakoja istoriją apie tėvus, kurie sunkiai, skausmingai, patys to nepripažindami mokosi mylėti savo vaiką. Kiekvienas savaip. Motina laviruoja tarp kankinės, didvyrės, beprotiškai mylinčios mamos ir nelaimingos moters delno nlinijų. Tuo tarpu tėvas pasirenka gyvenimą darbo kabinete, kurio izoliuotos sienos turi apsaugoti nuo nerišlaus dukros murmėjimo. O dukra šoka. Sunkiame kūne ir nerangiuose judesiuose Myška visą laiką slepia šokį. Ne, neslepia – tai tik aplinkiniai jo neįžvelgia.

Žurnalistės ir rašytojos knyga nevirto dienoraščiu, kaip diena po dienos Myška išmoko vis daugiau žodžių, o jos tėvai vis labiau lyg pupą puodelyje augino savo meilę. Tai nėra vien milijono kasdienių kovos su su savimi ir kitais minučių atpasakojimas. Veikiau - tylus, subtilus, melodramatiškais pliūpsniais nesisvaidantis žvilgsnis. Vedantis į tikėjimą, kad laimė gali būti visokia, ir kad ji būtinai dar bus. Labai pamažu, puslapis po puslapioMyška atranda savo Paslaptį. Ir nuo šeimos virtuvės, sodo, miegamojo pasakojimo linija vis dažniau krypsta į vidinį mergaitės pasaulį. Aš gyva, aš esu, aš jaučiu, aš augu. „O gal tėtis mane taip myli, jog bijo prie manęs prieiti, kad nenuskriaustų?“ (p.134) – mąsto mergaitė.Myškos likimo draugas mergaitei paaiškina, kad tėtis myli pats to nesuprasdamas, nes „žmonės labai dažnai tai sužino per vėlai“ (p.272). Taip ji ir iriasi per savo gyvenimą tarp nesvetingų žvilgsnių, replikų, poelgių. Laiminga mažoji irkluotoja. Nes kai pats esi tobulas, ir kiti šalia tampa tobuli – kas pasakė?..

Knygos atomazgoje, mano nuomone, rašytojai kiek pritrūko kvapo finišuoti su ta jėga, kuri aiški ankstesniuose knygos puslapiuose. Antra vertus, meniniai ieškojimai ir atradimai čia tikrai pasitraukia į antrąjį planą. Lieka papasakota mergaitės istorija. Didžiausia laimė ar didžiausia tragedija – vieno atsakymo nėra ir negali būti. Nes jo vieta – ne tarp baltos ir juodos spalvos eilučių.

Pasitikrinti, kiek pačiame esama Evos ir Adamo. Suvokti, kad ir tai, kas nuskamba baisiausia diagnoze, yra vis tas pats vienas mūsų gyvenimas. Išsijungti telefoną, apsikrauti kalnu nosinių ir duoti valią emocijoms. Prisiminti, kad ant grindų išverstas puodas uogienės vertas vietos ne tragedijos, o pokšto rubrikoje. Atsitraukti nuo savo reikšmingumo ir nepagarbiai iš jo pakikenti. Nusišypsoti vaikui. Net ir tam, kuriam tuoj metas į pensiją. Man ir tau. Sielai ir širdžiai.

Tikrovės pasaka ir pasakos tikrovė