Siužetas: Trys draugai Endis (Endrius Palmeris), Klerė ir Dagas bėgdami nuo amerikietiškojo gyvenimo būdo susitinka dykumoje. Šios dykumos negyvenama nepavadinsi (jie juk gyvena!): čia yra vagonėliai apsistoti, visi veikėjai turi šiokį tokį darbą (pavyzdžiui, bare "Pas Larį"). Tačiau ši vieta - jei ne pasaulio, tai bent jau JAV užkampis tai tikrai: savotiška savanoriška tremtis.
Čia trijulė susitiko ir leidžia laiką pasakodami vienas kitam istorijas:
"- Apie savo gyvenimą reikia pasakoti istorijas, nes kitaip neįmanoma toliau gyventi.
Aš sutinku. Dagas taip pat. Mes suprantam, kad būtent todėl mes visi trys palikom savo gyvenimus praeityje ir atvykom į dykumą - pasakoti istorijų ir šitaip paversti savo pačių gyvenimą istorijų vertu objektu." (19 p.)

Romano struktūra beveik ir aiški: pagrindinio veikėjo Endžio žvilgsnis į trijulės gyvenimą ir jo lūpomis pasakojami įvykiai, kuriuos patyrė visi kartu ir kiekvienas atskirai. Tai kamienas, o draugų pasakojamos istorijos - didelės ir mažos, tiesios ir kreivos šakos.

Dar įdomesnė knygos struktūra - jos paraštėse pilna paaiškinimų, apibrėžimų, paveikslėlių, šūkių. Vieni paaiškinimai tiesiogiai susiję su tame puslapyje spausdintu tekstu (pavyzdžiui, slengo paaiškinimas), kiti - tiesiog dera prie bendros knygos idėjos.

Istorijos. Kaip minėta, pagrindinis draugų gyvenimas - istorijų pasakojimas. Pamiršau paminėti, kad Endis, Klerė ir Dagas - tik draugai: ne meilužiai, ne mylimieji, o paprasčiausi draugai. Todėl ir jų istorijos neturi vienas kito atžvilgiu paslėptos minties - tiesiog pasakojimai, kurie rūpi ir įdomūs jiems patiems. Pavyzdžiui, apie susikurtus pasaulius:
"Nuo karščio išgeibę šunys guli "Saabo" šešėlyje ir per miegus trūkčiojančiomis užpakalinėmis galūnėmis vaikosi įsivaizduojamus zuikius. Mudu su Dagu, ištikti angliavandenių trūkumo komos, ne taip jau toli nuo jų atsiliekam ir esam kuo puikiausiai nusiteikę klausytis, kai Klerė pradeda pasakoti savo dienos istoriją.
- Tai istorija apie Teklahomą, - praneša ji, dideliam mūsų džiaugsmui.
Teklahoma - tai mūsų sukurtas mitinis pasaulis, kuriame vyksta daugelio mūsų istorijų veiksmas. Tai liūdna "bet kuri vieta", kurios gyventojus amžinai išmeta iš darbo "7-Eleven" parduotuvėse, o jų vaikai stumiasi narkotikus ir svaigsta nuo naujausios šokių muzikos prie vietos ežerėlio, apžiūrinėdami chemikalais apnuodyto vandens nudegintą odą; jie svajoja apie tą laiką, kai užaugs ir išmelš iš vyriausybės pašalpą. Teklahomos gyventojai kniaukia iš pigių prekių parduotuvių padirbtus kvepalus ir kiekvienais metais šaudo vieni į kitus per Padėkos dienos vakarienę. Vienintelis geras dalykas Teklahomoje - ten auginami paprasčiausiai niekuo neišsiskiriantys kviečiai, kuriais visi gyventojai teisėtai didžiuojasi; pagal įstatymą kiekvienas turi ant savo mašinos bamperio prisiklijuoti lipduką su užrašu "NĖRA FERMERIŲ - NĖRA MAISTO".
Gyvenimas Teklahomoje nuobodus, bet turi savų džiaugsmų: visų suaugusių gyventojų komodų stalčiai prigrūsti blogai pasiūtų ryškiai raudonų "seksovų" drabužėlių. Visos tos kelnaitės ir sekso reikmenys jiems pristatomi raketa iš Korėjos - sakau "raketa", nes Teklahoma - tai aplink Žemę besisukantis asteroidas, kuriame laikas sustojo 1974-aisiais, pirmaisiais metais po naftos krizės, tada realus darbo užmokestis Jungtinėse Valstijose liovėsi didėti. Asteroido atmosfera susideda iš deguonies, kviečių pelų ir trumpųjų radijo bangų. Teklahomoje netgi smagu praleisti vieną dieną, bet paskui jau norisi bėgti kuo toliau, kur akys veda.
Šiaip ar taip, dabar jau žinote veiksmo vietą, tad galime grįžti prie Klerės pasakojimo." (63-64 p.)

X karta. Ši knyga yra pirmasis Douglas'o Coupland'o romanas, po kurio pasirodymo rašytojas tapo kultiniu bei pradėtas vadinti savo laikmečio balsu. Romanas taip pat įtvirtino ir X kartos pavadinimą. Pačioje knygoje ši karta ne tiek apibrėžiama, kiek priešinama japių kultūrai. Geriausias japio pavyzdys - Tobijas:
"Tobijas - tai Klerę apsėdusi nelaimė iš Niujorko, ir šįryt jis turi atvaryti iš Los Andželo oro uosto. Jis yra mūsų amžiaus; kaip ir Klerės brolis Alanas, yra baigęs privačią mokyklą ir dar kilęs iš kažkokio baltųjų turtuolių geto Rytų pakrantėje, lyg Niu Rošelės... Ar Šeiker Haitso? Darieno? Vestmounto? Leik Oresto? Bet pagaliau ar tai svarbu? Tobijas banke dirba tokį darbą, kad kai per vakarėlį pradeda pasakoti, koks jis, viską pamiršti dar jam nebaigus. Jis kalba nepakenčiamai nuobodžiu korporacijų klerkų žargonu. Nemato nieko kvaila ir žeminančio dažnai lankytis stambių kompanijų restoranėliuose su dirbtiniais pavadinimais (vien tikriniai vardai), tokiais kaip "Pas Maktakį" arba "Pas O'Duliganą". Išmano visas batų su kutais variacijas ir niuansus (" Niekada negalėčiau avėt tavo batų, Endi, Jų siūlės kaip mokasinų. Per daug kasdieniškas stilius.")
Todėl nenuostabu, kad jis visada kontroliuoja padėtį ir įsivaizduoja viską žinantis. Jam patinka laidyti juokelius, pavyzdžiui, tokius, kad reikia išasfaltuoti Aliaską ar mestelėti atominę bombą ant Irano. Kalbant populiarios dainelės žodžiais, jis yra ištikimas Amerikos Bankui. Tačiau jis gyvenime atsisakė kažko svarbaus, ir nuo jo verčia vemt!
Nepaisant viso šito, Tobijas atrodo taip, kad galima išvirst iš koto - jį galima būtų rodyti cirke, ir mes su Dagu jam pavydim. Atsistojęs vidurnaktį miesto centre ties kampu, Tobijas galėtų sukelti mirtiną transporto grūstį. Normalios išvaizdos žmones tai labai slegia. "Jeigu jis norėtų, tai galėtų gyvenime nedirbti nė vienos dienos, - sako Dagas. - Nėra gyvenime teisybės." Tobijas turi kažką tokio, kad žmonės jį pamatę visada sako: "Nėra gyvenime teisybės". <...>
Na, gerai gerai. Aš kalbu neobjektyviai. Bet man labai patinka varyt ant Tobijo. Tai labai paprasta. Jis man įkūnija visus mūsų kartos žmones, kurie eikvoja geriausius savo sugebėjimus užkalti pinigus ir labiausiai vertina tai, kas lengvai pasiekiama. Tuos, kurie patogiai jaučiasi dirbdami greitą pelną duodančius darbus, tokius kaip rinkodaros vadybininkai, spekuliantai žeme, teisininkai, skatinantys žmones kelti bylas dėl nelaimingų atsitikimų, ir biržos makleriai. Jie tokie savimi patenkinti. Įsivaizduoja esą ereliai, sukantys galingus lizdus iš ąžuolų ir nendrių, bet iš tikrųjų yra labiau panašūs į mūsų Kalifornijos erelius, kurie lizdus suka iš visokio šlamšto: išmestų automobilių dalių, primenančių nuimtus nuo sumuštinio žalumynus - surūdijusių duslintuvų žarnų ir išvaržos sutrauktų ventiliatoriaus dirželių; krūvos atliekų, besivoliojančių pageltusios žolės meridianuose palei Santa Monikos greitkelį - plastikinių sodo kėdžių, šaldomųjų termosų dangtelių, sulūžusių slidžių, - pigių, prastų toksinių atliekų, kurios arba iškart subyra į dulkes, arba išliks nesuirusios tol, kol mūsų galaktika pavirs gigantiška balta šviesa pulsuojančia žvaigžde." (116-118 p.)

Santykiai su kitomis kartomis. X karta - tai žmonės, kurie nenori būti vartotojų visuomene, nes abejoja tokios visuomenės ateitimi. Tačiau ši karta - ne kovotojų, o stebėtojų: jie nekonfliktuoja su japiais, nes pastarieji parodo, kuo galėjo tapti Endis ir jo draugai: "Ne, nepamanykit, aš nejaučiu Tobijui neapykantos. Ir kai išgirstu jo mašiną įvažiuojant į garažą, suprantu, kad įžvelgiu jame kažką, kuo galėjau tapti pats, kažką, kuo gali tapti kiekvienas iš mūsų, jei tik praras budrumą." (119 p.). Be to, bet kuris japis gali tapti x'iuku, kaip, beje, ir šios kartos atstovas gali pereiti į kitą stovyklą.

Su tėvais santykiai sudėtingesni - tėvai nesupranta, ką jiems sako vaikai: geriausiu atveju nesusikalba, o blogiausiu - iš viso nesiklauso, ką X karta sako apie jai rūpimus dalykus ("Atrodo, kad mūsų tėvų karta arba negali, arba nenori suprasti, kad juos išnaudoja prekių gamintojai. Jei į vartojimą žiūri visiškai rimtai.", 101 p.). Be to, nuolat siekiama vaikų gyvenimą "pakeisti ir sutvarkyti", t. y. padaryti panašų į tą, kurį gyvena patys: "Tik parodyk tėvams nors krislelį pasitikėjimo, ir jie tuoj pat pasinaudos juo kaip laužtuvu, kad tave atidarytų ir pertvarkytų tavo gyvenimą, kuris neturi jokios ateities. Kartais man net norisi papurkšti jiems į veidą ašarinių dujų. Noriu jiems pasakyti, kad pavydžiu jų auklėjimo - tokio švaraus, kuriame nebuvo nė pėdsako ateities neturėjimo. Ir noriu pasmaugti juos už tai, kad džiaugsmingai mums dovanojo šį pasaulį kaip padėvėtus apatinius." (127 p.). Tačiau nors su tėvais nesutariama, kažkokios griežtai išreikštos priešpriešos taip pat nėra: tas pats pasyvus stebėjimas ir stovėjimas šalimais, ne šūkavimai "Pabuskite! Atmerkite akis!", o praktinis pavyzdys, kad galimas ir kitas variantas.

Įspūdingiausia vieta - knygos pabaigoje pateikiami skaičiai: vien dėl jų verta perskaityti romaną!

Asmeninė nuomonė. Romanas pirmą kartą originalo kalba pasirodė 1991 m. - prieš penkiolika metų. Tuomet jis turėjo padaryti įspūdį, nes prabilo apie žmones, nenorinčius būti vartotojais. Dabar informacijos apie kitą kelią (kai renkamasi ne besaikis vartojimas, o harmonija bendrąja prasme: vidinė, tarpusavio santykių, su aplinka) galima rasti vis daugiau: jį renkasi ne tik žmonės, tačiau tokio požiūrio pradeda laikytis ir kai kurios įmonės, todėl plačiau besidomintiems romanas "X karta" pasirodys kiek per primityvus. Vis dėlto nežinantiems, kad gali būti ir alternatyva visuomenei, kuri nori visko daugiau bei greičiau, knyga paliks įspūdį. Gal net taps kelio, kurio ieškoma, pradžia.

Ši knyga primena J. D. Salinger'io romaną "Rugiuose prie bedugnės": galbūt D. Coupland'as skirtas vyresniems negu J. D. Salinger'is, o gal tiesiog ieškantys atsakymų dabar kelia kitus klausimus. Tačiau jeigu vartotojiškos visuomenės grimasos jūsų ir taip nežavi, romanas "X karta" bus per daug paprastas: "Ilgokai pažingsniavęs dulkinu kelkraščiu, pasukau į fermerio lauką, užsėtą man nežinomais žaliais, panašiais į kukurūzus javais, siekiančiais iki krūtinės; kai broviausi pro juos, lapai šnarėdami drėskė odą lyg aštraus popieriaus kraštas. Priartėjus numatytai tamsos valandai, minutei ir sekundei, tame lauke atsiguliau ant žemės. Mane supo aukšti stambūs javai ir vos buvo girdėti vabzdžių dūzgimas. Sulaikiau kvapą ir išgyvenau tokį jausmą, kuris įstrigo man visam gyvenimui - paslapties, neišvengiamybės ir susižavėjimo jausmą. Jį nuo neatmenamų laikų tikrai išgyvena daugelis jaunų žmonių, kurie, užrietę galvas į viršų, žiūri į padangę ir stebi, kaip gęsta šviesa." (11-12 p.).

Dar vienos kartos manifestas?