Durschmied E. „POBEDI, KOTORIX MOGLO NE BIT“

Raiteliai pakriko, bėga armija,

Priešai ima miestą, žudo net vaikus,

Tai dėl to, kad kalvis buvo per taupus… (1)

Daugeliui tikriausiai žinoma ši anglų liaudies dainelė, pasakojanti apie taupų kalvį, pagailėjusį vinies kaustant vado arklį ir šitaip pražudžiusį visą saviškių armiją… Būtent panašias situacijas nagrinėja ir ši, istorinės egzotikos porūšiui priskirtina knyga. Tiek fantastikos, tiek istorijos mėgėjai šį žanrą dar žino ir alternatyviosios istorijos (2) pavadinimu.

Šis žaismingas žanras gali būti tiek literatūrinis/fantastinis (3), tiek akademinis/dokumentinis (4) ir būtent pastarajam priklauso karinio BBS korespondento Eriko Duršmido bandymas surinkti vienon krūvon lemiamus karinės pasaulio istorijos momentus, kuriuos, jo manymu, nulėmė kvailumas, aklas atsitiktinumas ar net gamtos valia.

Taigi, pasak autoriaus, klysta manantys, jog dažną mūšį lemia karvedžio genialumas, armijos ginkluotumas ar kareivių narsumas. Dažnai kautynių baigtį nulemia oro sąlygos (dulkiantis lietutis ar tvanki kaitra+vandens trūkumas, didelis debesuotumas), vado kvailumas iružsispyrimas, kareivių godumas ir t.t.

Jau knygos įvade austrų žurnalistas gražiai iliustruoja savo teiginius, parodydamas, jog didelis debesuotumas ar jo nebuvimas gali tapti šimtų tūkstančių žmonių žūties priežastimi. JAV bombonešio, numetusios atominę bombą ant Hirosimos, vadas tą dieną galėjo išsirinkti mažiausiai trejetą papildomų taikinių - Kokurą, Niigatą ar Nagasakį, tačiau virš šių miestų tvyroję debesys išgelbėjo juos nuo žūties (tiesa, Nagasakį neilgam…). Taigi, pasak Duršmido šiuo atveju "Gamta metė kauliukus ir nusprendė, kuris miestas tądien žus…"

Iš per dvidešimties autoriaus apžvelgtų žymių karo istorijos įvykių (dažniausiai mūšių), kiekviename šis "atrado" faktorių, nulėmusį karo eigą. Tiesa, pirmasis skyrius, pavadinimu"Medinis arklys" (5), sukels nebent šypsenėlę, bet jį galima nurašyti žurnalistinei autoriaus prigimčiai. Likusiuose skyriuose kiekvienas karo istorija bvesidomintis ras begalę netikėtų išvadų - štai, pasirodo, Vaterlo mūšį anglai laimėjo dėl to, kad prancūzų kavaleristai neturėjo…vinių. Pasirodo vienu iš lemiamų kautynių momentu prancūzų raiteliai trumpam užgrobė britų pabūklus, tačiau, nelaimė, atakos metu lyg tyčia žuvo visi kavaleristai, savo krepšeliuose turėję vinių ir plaktukų - pastarieji buvo skirti "užkalti" patrankoms. Šitaip visą britų artileriją galėję išvesti iš rikiuotė prancūzai netrukus buvo nuvyti šalin anglų pėstininkų…

Dar ironiškiau skamba jau II pasaulinio karo laikų pasakojimas apie nacių bandymą įsitvirtinti Irake. Irakiečiai turėjo pakankamai kariuomenės sutriuškinti negausią britų įgulą, tačiau jiems trūko karo meną išmanančių vadų - vokiečiai pasiuntė jiems majorą fon Blombergą. Tačiau neišmanėliai irakiečių sargybiniai, neatpažinę, iš šautuvų apšaudė besileidžiantį majoro lėktuvą. Tik viena vienintelė kulka pataikė į lėktuvą, tačiau ji mirtinai sužeidė minėtą Blombergą… Kol vokiečiai susizgribo atsiųsti Irakui naują vdą, britai šiuos jau buvo sutriuškinę…

Knygoje rasime dar begalę panašių nutikimų. Štai, I pasaulinio karo metu 8 tūkstančiai britų karių, sumanę užimti mažutę vokiečių Afrikos koloniją, patyrė baisų sutriuškinimą vien dėl to, kad nežinodami, miške užklydo tiesiai į piktų afrikietiškų bičių rajoną… Tananbergo mūšį (I pasauliniame kare) vokiečiai laimėjo viso labo poros antausių pagalba - mat rusų armijoms vadovavę generolai Renenkampfas ir Samsonovas buvo mirtini priešai ir neatėjo vienas kitam į pagalbą, nes kažkada buvo apsidalinę minėtaisiais antausiais.

Beje, knygoje rasime ir gana pikantišką informaciją apie nepadoraus žesto, rodomo pirštu, kilmę. Pasirodo, iškėlę dešinės rankos didįjį ir rodomąjį pirštą, kuriais įtampdavo ir lanko templę, prancūzus erzino anglų lankininkai. Jei anglų lankininkas patekdavo į nelaisvę prancūzams, pirmiausia, ką šie padarydavo - nupjaudavo tokiam abu minėtus pirštus, kad negalėtų šaudyti ir šaipytis. Tačiau gestas, kiek pakitęs, išliko ir iki mūsų dienų…

Deja, dera ir pastebėti, kad žurnalistinis įkarštis bei polinkis aprašomus įvykius literatūrizuoti (pvz., "įdedant" į herojų lūpas lakias frazes, kurių visai gal ir nebuvo) verčia pagrįstai abejoti kai kuriomis su itin didelių literatūrinių įkarščiu autoriaus aprašytomis priežastimis. Be to, jos ir itin pritempiamos - štai minėti du Tanenbergo mūšį nulėmę antausiai, autoriaus manymu nulėmė ir… bolševikų atėjimą į valdžią Rusijoje, kadangi Rusijos nesėkmės I pasauliniame tai labai paskatino…

Pabaigai - pats kurioziškiausias įvykis, dėl kurio buvo sutriuškinta austrų armija. Prieš turkus išžygiavusios armijos priekyje jojo husarai, kurie sutiko čigonų taborą, pardavusį jiems statinę "vodkos". Netrukus prie taboro atžygiavo ir pėstininkų dalinys, tačiau jiems degtinės jau nebuvo likę - gobšuoliai husarai supirko visas jos atsargas. Pėstininkai įsiuto ir dėl keletos statinių degtinės užvirė tikrų tikriausios kautynės. Galų gale gudruoliai pėstininkai ėmė šaukti "Turkai! Turkai!" ir išsigandę husarai, viską metę, skubiai paspruko. Tačiau gandai apie artėjančius turkus pasklido po visą stovyklą… Negana to - aptvare buvę arkliai išsiveržė į laisvę ir prašuoliavo pro stovyklą, dundėdami kanopomis ne ką prasčiau už visą turkų armiją. Artilerijos vadas, įsitikinęs, kad juos puola turkų kavaleristai, įsakė atidengti ugnį, stovykloje kilo baisus sąmyšis ir daugelis dalinių pasipustė kojas… Jais pasekė ir likusieji, pats Austrijos - Vengrijos imperijos imperatorius Josifas II buvo vos neužtryptas minios, o bėgančią armiją tik po poros dienų sugebėjo sustabdyti protingesni karininkai…

1) Itin laisvas apžvalgininko vertimas.

2) Pastaroji, beje, pamažu skinasi keli? ir Lietuvoje - nesvarbu ar istoriko A. Bumblausko pasvarstymuose "Būtovės slėpiniuose" apie tai, kas būtų, jei lietuviai/lenkai būtų pralaimėję Žalgirio mūšį, ar fantastiniuose "Geriausios Lietuvos fantastikos" rinkiniuose.

3) Kone klasikiniu fantastinės alternatyvios istorijos žanru tapo romanai apie alternatyvią II pasaulinio karo pabaigą - karą laimi blogio genijus Hitleris (Žr. kad ir F. K. Diko romaną "Žmogus aukštojoje -pilyje").

4) T.y. koks nors istorijos specas, sakykim M. Jučas, Žalgirio mūšio specialistas, imasi nagrinėti, kas nulėmė mūšio baigtį ir, išskyręs tą svarbiausią dalyką - sakykim itin mūsų savigarbą tenkinantį lietuvių atsitraukimo/grįžimo manevrą - ima svarstyti ir nagrinėti - o kas jei minėti lietuviai - būt nesitraukę, o likę vietoje? Gal Valenrodo vedami kryžiokai juos būtų iškapoję? Arba, vėl, kas, jei tie patys lietuviai būtų taip ir nubėgę neatsigrįždami namolio? Būtų lenkai vieni atsilaikę ar ne?

5) Tikriausiai supratote, kad jis skirtas Trojos karo aprašymui.

Istorinės egzotikos mėgėjams