Apie knygą: Castor & Pollux – Rašytojų kūjis
Leidykla: Kitos knygos (2007)
ISBN: 9789955640400
Puslapių skaičius: 304

Necenzūrinė leksika. Bet kadangi ir apžvelgiama knyga tuo piktnaudžiauja...

- Kokią apžvalgą galima parašyti apie knygą, kurioje sudėtos knygų apžvalgos?

- Na, galima, pvz., kaip Vilis Normanas, kur „Lietryty“ apie tą, kur tūkstantį ir vieną knygą būtiną per gyvenimą perskaityt, rašė. Nors ans ten daugiau pamokslavo leidykloms, kokius šūdus leidžia ir dėjosi literatūriniu eruditu.

- Nu joo, o čia ne kažkoks tūkstantukas geriausių: čia tiesiog šimtukas belekokių, nors paskaičius apžvalgas paaiškėja, kad pačių lieviausių. Tu skaitęs?

- Jo, skaitęs. Tai negi Castoras su Polluxu rašys teigiamai? Gi nieks nebūtų nei skaitęs, nei žinojęs tokį pseudonimą, o dabar su antireklama pasidarė reklamą ir lyg apibrėžė rėmus „kaip parašyti knygos apžvalgą-bestselerį“: pasikeiki lietuviškai, rusiškai, angliškai, pademonstruoji visas savo kitų kalbų žinias apie intymiąją higieną, pridėdlioji tarptautinių žodžių, dar krūvą barbarizmų, savų darinių, kurie tikrai nepraeitų pro valstybinę lietuvių kalbos inspekciją, pavarai ant rašytojo, išvadindamas jį mažiausiai debilu, papaistai į pievas, romaną interpretuodamas iš jo pavadinimo ir autoriaus tautybės ir šiukštu apie patį kūrinį rašai kuo mažiau, arba visai nieko. Va tau ir šedevras.

- Aha, pastebėjau ir aš tą. Ale kai tau reiktų į savaitę pavaryti po kelias knygų apžvalgas, tai irgi piltum vien pavadinimą perskaitęs. Bet man patiko. Patiko jų rašymo stilius ir požiūris į Lietuvos visų pisdomų veiklą. Tiesą sakant, anksčiau nelabai Šatėnuose ir skaitydavau juos. Gavau tą „Rašytojų kūjį“ ir kaip visad, racionaliai naudodamas savo laiką, skaičiau po vieną dvi apžvalgas tulike šikdamas. Ten pradžioj dar tokie neblogi intervai su savim yra, ir tik paskui eina apie rašliavas inete, spaudoj ir knygas. Iš pradžių tai skaičiau tą knygą kaip knygų recenzijas, bet greit daėjo, kad pagal tokius aprašus neatsirinksiu nei vienos knygos, kurią būtų verta skaityti, tai...

- Nu nesutikčiau su tavim. Buvo ir tokių pusiau teigiamų recenzijų, o tai tada jau skaityk, kad kūrinys turėtų būti superduper. Nors iš tikro nepagavau sistemos, kokie kūriniai buvo vertinami teigiamai, o kurie neigiamai.

- Aš tai pastebėjau tendenciją, kad jei jau išleista „Kitos knygos“, tai apžvalga teigiama. Matyt, užsakomi straipsniai ar blatas galioja visiems.

- Tai ir „Rašytojų kūjį“ „Kitos knygos“ išleido. Man kažkur šviečias, kad yra ten tarp tos leidyklos ir Castor and Pollux kažkas bendro. Vienas iš anų, jei anų buvo du, tai yra Darius Pocevičius, o kas kitas tai nežinau.

- Aš ir nežinau tiksliai. Kažkur skaičiau, kad jų trys buvo: dar kažkos Pocius ir Andriušis. Ai koks skirtumas. Neblogai vyrukai pavarydavo. Tai kalbant apie tas apžvalgas, norėjau pasakyti, kad paskui ėmiau jas skaityti kaip kokias esė, iš kurių susidarai C ir P požiūrį į tam tikrus gyvenimo reiškinius, tai tada skaitėsi visai lengvai ir linksmai. Patiko, kai apie Jazukevičiūtės eilėraščius pavarė, kai vopščim netiesiogiai pasiūlė pirma padirbėt prostitute, o paskui imtis kūrybos. O apie pačius eilėraščius nieko.

- Aš tai geriausiai pamenu Coheno „Žavūs nevykėliai“ apžvalgą - tokia pasismaukymo beskaitant išraiška. Nors šiaip paėmus kai kurias knygas, tai šūdą jie parašė. Va, kad ir apie Becketto apsakymus ar „Maloną“, tai bandė kažką išlaužti, bet nieko nesigavo, kaip ir apie Vonnegutą. Toks įspūdis, kad vyrukai sudirbt tai moka bet ką, bet kai nori pozityviai parašyti apie patikusį reikalą tai šnipštas gaunas.

- Kaip bebūtų, sukritikuoti jiems sekėsi puikiai, nors ir perlenkiant lazdą. Ble, įsivaizduoji parašai kokius eilėraštukus, ir paskui skaitai laikrašty, kad tu esi kaimietis, kuriam dar kūšys neželia ir, kuris mergos neturėjęs... Iš kart nervas paimtų. Užjaučiu tuos LT rašytojėlius, kurie po CP kūjų pateko.

- O kaži nei vienas į teismą nepadavė už garbės ir orumo įžeidimą?

- Negirdėjau, kad būtų. Matyt tiesą rašydavo.

- Cha cha. Visgi gaila, kad baigės jų karjera. Kai saka „popierinė demokratija neišlaikė egzamino“.

- Koks čia gailestis. Aš keiktis irgi moku, eisiu va ir parašysiu apžvalgą apie „Rašytojų kūjį“, kad Castoras su Polluxu buvo pyderai ir baigė karjerą, nes C supyko ant P už jo neištikimybę kokiam Rudokui. Gal tada irgi į „Šatėnus“ prasimušiu.