Apie knygą: Edward Carey – Alva ir Irva
Leidykla: Versus Aureus (2007)
ISBN: 9789955340287
Puslapių skaičius: 264

Romanas, kurį parašyti autorių įkvėpė Vilnius. Romantiška priežastis iš tikrųjų kilo iš visai neromantinių paskatų: britų rašytojas E.Carey į Vilnių atvyko ne grožėtis saulėlydžiais nuo Trijų kryžių kalno, bet dirbti kartu su vienu režisieriumi. Darbas, kaip supratau, taip ir nebuvo pradėtas, o laukimo valandas E.Carey trumpino slampinėdamas po Vilniaus podiumines ir užkaborines gatves. Kaip ten bebūtų — ar tokio prisipažinimo maža, kad iki širdies gelmių dėmesio jo miestui sujaudintas lietuvis griebtųsi skaityti šią knygą?

Nepaisant to. Ko mažiausiai siekiama šiame romane — tai jau pristatyti tikrąjį Vilnių. Nors būtent šis miestas tapo pamatu dėliojant fikcinės Entralos — miesto, kurį išgelbės dvynės — paveikslą. Autorius neslepia, kad į Entralos portretą įliejo daug ir kitų didmiesčių atspalvių. Visgi lietuviai — o ypač vilniečiai – knygos skaitytojai neišvengiamai seks tikrais ir falsifikuotais Vilniaus pėdsakais. Yra čia ir Arsenalo gatvė, ir Pilios gatvė, ir legenda apie kunigaikštį, į Katedrą atsiremianti Napoleono gatvė ir dar daug ko yra. Sekti tokiais miesto gatvių labirintais ir sijoti „Vilnius — ne Vilnius — Vilnius — ne Vilnius“ visai smagu. Bent jau kurį laiką. Bet kas lieka prisiragavus to sijojimo iki soties?

Lieka Alva ir Irva. Dvynės, kurių keistoje (dorovės sergėtojai pridurtų — ir nepilnoje) šeimoje supratimas ir susikalbėjimas nėra dažnai pasitaikanti būsena. Neurotiška motina ir diktatorius senelis iš pradžių dvynes verčia įsikibti vienai į kitą. Alvai ir Irvai bręstant, jų aplinkiniams nesuprantamo elgesio, kraštutinumų lydimų poelgių virtinė gerokai pranoksta keistuolius giminaičius. Labai trumpai reziumuoti galima taip: dvynės mirtinai susidraugauja, paskui mirtinai susipeša, o galiausiai ir lieka įsitrigusios tarp šių dviejų būsenų. Vienai sesuo — vienintelis ta pačia kalba kalbantis žmogus, kitai — akmuo po kaklu, traukiantis gilyn į provincijos, senų įpročių, baimių ir psichozių dugną. Alva veržiasi tolyn — į kitus miestus, kitas šalis, kitus gyvenimus. Tačiau drauge puikiai jaučia, kad šitas troškimas niekada nebus realizuotas. Irva, priešingai, nekelia kojos iš savo kambario. Namo palėpėje dvynės susikuria savo Entralą — iš plastilino kuo tiksliausiai atkurtą gimtąjį miestą. O kai tikrąją Entralą nusiaubia žemės drebėjimas, plastilininė Entrala tampa vilties simboliu.

Banalu teigti, kad knyga, kurioje pasakojama apie plastilininį miestą, iš tiesų pati kelia asociacijų su plastilinu... bet taip jau yra. Romanas, kurį mieliau vadinčiau alegorija, vis dėlto nepribloškė nei intelektualiniais užmojais, nei jausmingais seserų santykiais, nei subtiliais psichologiniais niuansais, nei... Santūrus, netgi šaltokas pasakojimo tonas lakoniškos istorijos neprivertė giliau užsikabinti į atminties kerteles. Dvynių, jų motinos, senelio, klasės draugo charakteriai atrodo būtent nulipdyti — tegu ir iš skirtingų spalvų, bet vis tiek — plastilino. Kas tos Alva ir Irva? Mitinės būtybės, jausmingos merginos, išprotėjusios keistuolės? Nebūtina užlipdyti vienos ryškios etiketės. Bet neapleidžia jausmas, kad ši knyga — tik eskizas, juodraštis, įsimintinų charakterių (o drauge — ir būsimos įdomios istorijos) užuomazgos. Plastilininis modelis, kurį vėliau kas nors pastatys iš tikrų plytų.

Labai savotiška knyga, kurią vis dėlto perskaičiau iki paskutinio puslapio. Nenuobodi, bet — nepasakyčiau, kad įdomi. Nepribloškianti — bet grafomanams būtų ko pasimokyti. Prarastas laikas? Ne. Bet jau tikrai ir ne atrastas.